Šią savaitę netrūko įvykių, kurie skleidė stiproką valdžios rūmų svilėsių kvapą. Vienas tokių – slaptas balsavimas Seime dėl Antikorupcijos komisijos pirmininko ir vieno artimiausių „vardanlietuvių“ lyderio S.Skvernelio bendražygių A.Stončaičio likimo.
Valdantieji sumanė išmesti A.Stončaitį iš šio posto pasklidus žinioms apie galimai neskaidrius jo ryšius ir atsisakymą tikrintis melo detektoriumi.
Bet pastarasis kartu su S.Skverneliu tvirtino, kad visa tai laužta iš piršto ir užkurta pačių valdančiųjų, kurie pasinaudojo seniai pašvinkusia operatyvine tarnybų informacija.
Konservatoriai sutelkė savo bei partnerių pajėgas ir pakėlė jas į kovą. Tačiau slaptas balsavimas baigėsi netikėtai garsiu šnipštu – iki reikalingo 71 balso už komisijos pirmininko atstatydinimą pritrūko net 11 balsų.
Taigi „už“ nebalsavo nemažas pulkelis valdančiųjų, nes opozicija balsavimą boikotavo.
Savo vadovybę per petį permesti galėjo bent keletas Liberalų sąjūdžio frakcijos narių, pirmiausia vadinamieji „agroliberalai“ – tie vienmandatininkai, kurie svarbiais momentais rėmė S.Skvernelį dar tuomet, kai jis buvo valstiečių premjeras. Daugelio akys krypo ir į „laisviečius“, kurie pastaruoju metu vis dažniau kimba į atlapus partneriams.
Bet buvo pagrindo spėti, kad saviškių neparėmė net ir keli konservatoriai. Nieko keista, kad dešiniųjų stovykloje iškart plykstelėjo aistros, o premjerė I.Šimonytė šį balsavimą įvertino griežtai.
Ši politikė, konservatorių frakcijos narių teigimu, iš pradžių itin ironiškai pasidžiaugė tvirta koalicijos „vienybe“, po to iškėlė prielaidą, kad išdavikų pirmiausia reikia ieškoti „Kriminalinės žvalgybos įstatymo koalicijos“ gretose.
Mat šis įstatymo projektas, teiktas valdančiųjų, buvo atmestas jų pačių rankomis – jo neparėmė dalis „laisviečių“ ir liberalų.
Liberalų frakcijos balsavimas apskritai priminė anekdotą. Įnirtusiai partijos vadovybei balsavęs priešingai R.Lopata raštu pasiaiškino, kad nesuvaldė emocijų ir balsavo norėdamas atkeršyti konservatoriams už kai kuriuos ankstesnius jų balsavimus ir intrigas.
Maža to, šis politikas tyčia nurodęs keliems kitiems frakcijos nariams (tiems patiems „agroliberalams“) balsuoti priešingai, nei buvo sutarta iš anksto, – neva taip staiga liepė pasielgti frakcijos vadovybė.
Dar vienas šios savaitės kuriozas – Laisvės partijos ir jos lyderės ekonomikos ir inovacijų ministrės A.Armonaitės kritika Finansų ministerijos pateiktai mokesčių reformai. Tačiau įsidėmėtina ne tiek pati kritika, kiek „laisviečių“ pateikta alternatyvi reforma.
Tokio žanro, rodos, nėra regėjusi net visko mačiusi Lietuvos politikos padangė.
Tiesa, tiek Laisvės partija, tiek Liberalų sąjūdis, tiek šių partijų vadovaujamos ministerijos bent formaliai gali vadovautis sunkiai atremiamu argumentu: kodėl jos negali teikti savų reformos projektų, jei savąjį pateikė ne Vyriausybė, o tik Finansų ministerija?
Koalicijos partnerių kaktomušos dėl to, ar verta taip griežtai uždrausti visiems atvykėliams iš Rusijos ir Baltarusijos siekti Lietuvos pilietybės ar įsigyti nekilnojamojo turto, kaip siūlo konservatoriai, – tik vieni iš švelnesnių tonų šios savaitės kaleidoskope.
Bendrą atmosferą dar labiau tirština ir pačių valdančiųjų partijų viduje vis labiau raibuliuojantys ir konkurencijos, ir priešpriešos verpetai.
Antai Liberalų sąjūdyje jau kaista aistros dėl rudenį vyksiančių pirmininko rinkimų. Esą dalis liberalų tyčia skleidžia gandus, kad dabartinė partijos ir Seimo pirmininkė V.Čmilytė-Nielsen nedalyvaus rinkimuose, nes to esą jai neleidžia partijos patriarchas E.Gentvilas, norintis į šį postą pasodinti savo sūnų aplinkos ministrą S.Gentvilą.
Dešiniųjų viršūnėse neataušta įtampa tarp aukščiausios partijos vadovybės ir krašto apsaugos ministro A.Anušausko. Ją dar labiau pakaitino buvusio aukšto JAV karinio vadovo, atsargos generolo B.Hodgeso kritika Lietuvai dėl neva pernelyg deklaratyvios gynybos politikos, taip pat užsienio spaudos įtarimai Baltijos valstybėms, kad jos neva pernelyg dirbtinai užkelia savo paramos Ukrainai vertę.
Vis labiau panašu, kad konservatorių vadovybė ir A.Anušauskas gali nesulaukti kadencijos pabaigos būdami vienoje valtyje, o kam nors iš jos teks išlipti.
Viena iš vyšnių ant šio deguto torto – užkulisiniai konservatorių ir liberalų įtarimai vieni kitų atžvilgiu tarsi norint tyčia sugriauti koaliciją.
Dešiniųjų vadovybės atstovai dalijasi tokia teorija: Liberalų sąjūdis, įkvėptas sėkmingų savivaldos rinkimų, esą svarsto palikti valdančiąją koaliciją dėl būsimų Seimo rinkimų ir sudaryti sandėrį su „vardanlietuviais“.
Liberalų sąjūdžio viršūnės savo ruožtu užkulisiuose audringai neigia tokius įtarimus ir tvirtina, kad tai pačių konservatorių svajonės ar netgi planas. Esą dešinieji, įpykę dėl liberalų savarankiškumo ir gero pasirodymo savivaldos rinkimuose, svarsto, ar nereikėtų jų išmesti iš koalicijos, pasiliekant rinkimuose beviltiškai pralaimėjusią ir dėl to bejėgę Laisvės partiją.
Neva konservatoriai tuomet pasiimtų ir Seimo pirmininko postą, o Liberalų sąjūdžio paliktą spragą Seime užpildytų socialdemokratų ar kurių nors kitų partijų atstovų balsais.
Šitokios liepsningos pranašystės greičiausiai neišsipildys, nes dabar turima valdžia – stipriausias netgi ir silpniausios koalicijos cementas.
Vis dėlto sklindančios kalbos yra vienas iš daugelio simptomų, kad šiai koalicijai gresia susirgti sparčiai progresuojančiu paralyžiumi.
