Vos prieš 4–5 paras gimusią mergytę apie 2 valandą rado gimdymo namų darbuotojai, išgirdę perspėjimo signalą, kuris visuomet pasigirsta įkėlus naujagimį į gyvybės langelį.
Ryte atskriejo dar geresnė naujiena – motina prisistačiusi moteris
paskambino vaiko teisių apsaugos specialistams ir pranešė, kad kūdikį
norėtų susigrąžinti.
Turbūt nekyla abejonių, kad po tokio įvykio neapgalvotą žingsnį žengusi
moteris stengsis ištaisyti klaidą ir mažylė bent jau artimiausiu metu
nepatirs skaudžių išbandymų.
Tokiam pozityviam scenarijui galima įžvelgti tik vieną rimtą kliūtį –
įvairių kontroliuojančių tarnybų elgesį.
Jų rūstybę visai neseniai patyrė žmonės, kurie taip pat kiekvieną dieną
gelbėja gyvybes. Tik ne žmonių, o jų keturkojų bičiulių.
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) akiratyje atsidūrė
viešoji įstaiga „Penkta koja“, kuri daugelį metų rūpinasi be priežiūros
likusiais gyvūnais.
Tarnyba uždraudė organizacijai priimti gyvūnus globai, apkaltinusi ją
netinkamu gyvūnų laikymu. Negana to, nurodė skubiai atsikratyti 100
šunų. Tai reiškia, kad maždaug tiek keturkojų pasmerkti atsidurti
gatvėje, nes surasti jiems šeimininkus per savaitę tiesiog neįmanoma.
Viešosios įstaigos „Penkta koja“ direktorė A.Volockytė tikino pasijutusi
užpulta VMVT darbuotojų, o apmaudžiausia moteriai išgirsti, esą
prieglaudoje gyvūnai kankinami. Juk tiek ji pati, tiek darbuotojai bei
savanoriai deda visas pastangas padėti gyvūnams ir surasti naujus namus.
Išvis keista, kad „Penkta koja“ tapo kontroliuojančių tarnybų taikiniu,
lyg tai būtų alkoholio ar tabako gaminių gamybos milžinas. Jau anksčiau
įstaigą tikrino Valstybinė mokesčių inspekcija ir net Finansinių
nusikaltimų tyrimo tarnyba, tačiau nerado pažeidimų.
Turbūt visiems aišku, kad prieglaudoje benamiams skirti būstai – ne 5
žvaigždučių gyvūnų viešbutis. Galbūt jiems tikrai skiriama per mažai
vietos, trūksta gardesnio ėdalo ar dėmesio, mat gyvūnų globėjams nuolat
stinga lėšų ir darbo rankų.
Ar būtų geriau, jeigu tuo užsiimančių įstaigų visai neliktų? Keturkojai
seniai būtų užbaigę savo žemiškąją kelionę arba gąsdindami praeivius
slampinėtų miestų gatvėmis, kaip tai vyksta Indijoje, Šri Lankoje ar
kitose Azijos šalyse.
Ar sankcijų vėzdu mojuojantys VMVT vadovai pateikė bent vieną pasiūlymą,
kaip spręsti šią problemą, ieškojo išeičių?
Štai Aplinkos ministerija pasirūpino, kad už netinkamu metu ir
netinkamoje vietoje sugautą ešeriuką žvejys mokėtų kelių šimtų eurų
baudą, tačiau naminių gyvūnų neprižiūrintys ar net juos išmetantys
žmonės jokių sankcijų nepatiria.
Išskirtiniais atvejais policijos pareigūnai imasi tyrimo dėl žiauraus
elgesio su gyvūnu. Jeigu ir skiriamos baudos, jų išieškoti dažniausiai
nėra jokių galimybių.
Gerokai paprasčiau baudomis švaistytis gyvūnų prieglaudoje, kurioje
keturkojai atsiduria tikrai ne dėl jos vadovų norų ar užgaidų. Norint
rasti formalių pažeidimų, jų visada galima aptikti.
Kaip jau tapo įprasta, biurokratai siūlo edukuoti visuomenę, tačiau
patys turėtų suvokti, kad per tris dešimtmečius ši priemonė nedavė jokių
rezultatų. Kaip ir bandymas sužymėti namuose laikomus gyvūnus.
Galbūt „Penktos kojos“ darbuotojams reikėtų atvežti porą šimtų
globotinių ir išleisti juos Laisvės alėjoje, kad ir miesto valdžia
pagaliau susirūpintų jų likimu.
Jokių stebuklingų sprendimų nereikia – pakanka įrengti pamestiems
gyvūnams padorius laikinus namus ir skirti šiek tiek lėšų jiems
išlaikyti. Norinčių ir galinčių gyvūnams skirti dėmesio žmonių visada
atsiras.
Didingų Kaune vykstančių projektų fone tai būtų visiškai menkos pinigų
sumos, o juk miesto valdžia giriasi praėjusiais metais net smarkiai
viršijusi pajamų į biudžetą surinkimo planą.
Gyvūnai nesugebės padėkoti, tačiau karmos taškai – garantuoti.
