Šalies politinę padangę trečiadienį sudrebino iš tolimos praeities G.Nausėdą pasivijusi visiškai netikėta žinia – atskleista, kad jis priklausė komunistų partijai.
Šią partiją kai kurie dešinieji Lietuvos politikai norėtų prilyginti nusikalstamai organizacijai. Kaip tik neseniai vėl atsinaujino kalbos, kad politikams prieš rinkimus derėtų nurodyti buvusią narystę joje.
Nepartiniu kandidatu save vadinęs G.Nausėda šį faktą prieš rinkimus nutylėjo. Buvę jo varžovai dabar šmaikštauja, kad būtent prezidentas iš jų turi bene ilgiausią partinį stažą.
Komunistų partijos nariu G.Nausėda tapo 1988 metų vasarą, visoje buvusioje Sovietų Sąjungoje jau prasidėjus vadinamajam politiniam atšilimui.
Dabartinio valstybės vadovo prašymas įstoti į partiją, kiti su naryste joje susiję dokumentai saugomi Lietuvos ypatingajame archyve. Specialistai jų autentiškumu neabejoja.
Šio fakto neneigia ir G.Nausėda. Prezidento atstovai jau tą pačią dieną patvirtino, kad žurnalisto Dovydo Pancerovo paviešinti dokumentai tikri ir jau yra vieši.
Komanda nieko nežinojo
Tačiau kodėl G.Nausėda šį biografijos faktą taip ilgai slėpė ne tik nuo rinkėjų, bet ir nuo jam per rinkimus talkinusios komandos? Ar prezidentas elgėsi deramai už jį balsavusių žmonių atžvilgiu?
Apie tai „Lietuvos rytas“ paklausė buvusio prezidento komunikacijos stratego Aisčio Zabarausko, kuris G.Nausėdos įvaizdžiu rūpinosi ir prieš rinkimus, ir dar kurį laiką po jų.
Komunikacijos specialistas pripažino, kad tiek jam, tiek G.Nausėdos štabui vadovavusiai buvusiai Prezidentūros kanceliarijos vadovei Algei Budrytei šią savaitę atskleisti faktai buvo visiška naujiena.
„Mes niekas to nežinojome“, – „Lietuvos rytui“ tvirtino A.Zabarauskas.
– Ar būtumėte G.Nausėdai siūlęs pasielgti kaip nors kitaip, jeigu prieš rinkimus iš jo būtumėte sužinojęs, kad praeityje jis priklausė komunistų partijai?
– Vienareikšmiškai. Nes tame nėra nieko bloga. Manau, kad pats šis faktas būtų išsivadėjęs dar rinkimų kampanijos metu, nes buvo kitų įvairių temų.
Šita tema tikrai nebūtų padariusi esminio pokyčio rinkimų rezultatams.
Aišku, kažkoks poveikis būtų, tačiau niekas negalėtų pasakyti, koks. Bet jis nebūtų buvęs statistiškai reikšmingas, kad galėtų būti kitokia rinkimų baigtis.
– Kodėl tuomet, jūsų nuomone, G.Nausėda, nepasitaręs su komandos nariais, vis dėlto padarė kitą pasirinkimą ir šį faktą nutylėjo?
– Negaliu į tai atsakyti. Visiškai. Nežinau, kokie galėjo būti jo motyvai ir kokios buvo mintys. Tiesiog žmogus padarė tokį pasirinkimą. Ar sąmoningai, ar nesąmoningai – gali atsakyti tik jis pats. Yra tik faktas, kad į anketą tai nebuvo įrašyta, o jei būtų buvę įrašyta, tai nebūtų sukėlę jokių rimtų problemų.
– Bet ar jis neturėjo rasti progos bent jau po rinkimų kokiu nors būdu užsiminti apie praeityje, kaip ir pats sako, padarytą klaidą, ir bent tokiu būdu pasiskiepyti?
– Aišku, kad komunikacijos teorijos ir praktikos požiūriu kur kas palankiau tokią žinią pranešti pačiam nei sulaukti, kol tai padarys kas nors kitas, kaip tai nutiko šiuo atveju.
Tiesa, labai svarbu laikas, kada tai padaroma. Jei šį faktą G.Nausėda būtų nurodęs jau po rinkimų, tai galėjo būti traktuojama kaip savotiškas gudravimas prieš rinkėjus.
– Bet jei rinkėjai šią paslaptį būtų sužinoję kadencijos pradžioje, gal jau būtų spėję pamiršti ir atleisti. Juk kas neklysta? Ar dabartinis metas, kai iki kadencijos pabaigos jau lieka vis mažiau laiko, nėra pernelyg pavojingas tokiai žiniai?
– Nemanau. Kalbėti apie svarbius dalykus nėra blogo laiko.
Be to, labai svarbi laikysena fakto atžvilgiu – ar pats apie tai kalbi, ar už tave kalba kiti ir tu tik atsakinėji į klausimus, kai faktas jau yra žinomas.
Be abejo, pirmasis variantas daug geriau.
– Kaip, jūsų akimis žiūrint, G.Nausėda sukosi iš padėties paaiškėjus, kad jis nenurodė savo priklausymo komunistų partijai? Ar jis tinkamai reagavo?
– Nenorėčiau to komentuoti.
– Kaip ši situacija G.Nausėdai gali atsiliepti ne tik būsimuose prezidento rinkimuose, jeigu jis juose dalyvaus, bet jo veiklai ir per likusius kadencijos metus?
– Manau, tai neturės reikšmingos įtakos rinkimams, jei G.Nausėda juose dalyvaus. Mano subjektyvia nuomone, tiek pats faktas, tiek prezidento atsakymai ir paaiškinimai dominuojančiai daliai rinkėjų yra priimtini.
Toks G.Nausėdos paaiškinimas, koks nuskambėjo, jiems yra pakankamas.
– Nemanote, kad jiems gali kilti klausimų, ką dar jis galėjo nuslėpti arba nutylėti, ar galima pasitikėti prezidentu, kuris nusprendžia, jog faktas apie priklausymą komunistų partijai nėra svarbus jo rinkėjams?
– Tokių svarstymų, aišku, gali kilti, bet jie ir liks tik pasvarstymais. Mūsų viešoji erdvė perpildyta visokių svarstymų. Vienu daugiau ar mažiau – didelės reikšmės neturi.
– Ar tai galėtų kaip nors pakeisti paties G.Nausėdos apsisprendimą siekti dar vienos kadencijos? Bent dabar jis užsiminė, kad dėl to esą dar nėra apsisprendęs.
– Į tai gali atsakyti tik jis pats. Bet turint galvoje, kad paaiškėjęs faktas neturės didesnės įtakos rinkėjų palankumui, nemanau, jog tai gali tapti stabdžiu priimant sprendimą.
– Ar jums nėra nemalonu, kad prezidentas apie tam tikrus savo praeities epizodus neinformavo ir savo komandos, artimiausios aplinkos, kuriai būtų tekę plikomis rankomis atsidurti prieš skandalingą faktą?
– Matote, aš nesureikšminčiau paties priklausymo komunistų partijai fakto.
Tai nebuvo išskirtinis veiksmas, kaip nors neigiamai charakterizuojantis asmenį. Todėl nemanau, kad šis epizodas būtinai turėjo būti aptartas su komanda.
– Tačiau tai galėjo tapti nemalonia staigmena. Be to, ar nebuvo rizikos, kad nepranešdamas apie priklausymą komunistų partijai šalies vadovas galėjo tapti pažeidžiamas?
– Nemanau, kad buvo tokia rizika. Tai pernelyg menkavertis faktas, kuriuo būtų galima ką nors šantažuoti ar spausti.
– Ar sprendimas nuslėpti nemalonų biografijos faktą negali supančioti prezidento? Ar neatsitiks taip, kad G.Nausėda nedrįs kritikuoti ministrų ar kitų pareigūnų, priekaištauti jiems dėl skaidrumo stokos? Kaip atrodys, jei jis dabar ims pamokslauti kitiems?
– Tačiau jis pripažino, kad buvo padaryta klaida.
Be to, ilgainiui ši tema išsivadės ir tai neturėtų riboti G.Nausėdos veiksmų ar retorikos. Bet kokiu atveju jis galės pakartoti tai, ką jau pasakė. Nors, žinoma, visada bus žmonių, kurie jam primins šitą istoriją. Tačiau jie sulauks to paties atsakymo.
Nepaklausė ir mamos
Kilus ažiotažui dėl iki šiol visuomenei nežinomo prezidento biografijos fakto iš pradžių Prezidentūra trumpai paaiškino, kad kandidato anketoje to nebuvo privaloma nurodyti.
Vėliau G.Nausėda patikslino manęs, kad buvo būtina nurodyti tik narystę partijose po nepriklausomybės atkūrimo.
„Galėjau, žinoma, nurodyti ir šitą partiją, aš to nepadariau.
Tiesiog gal ši informacija būtų padėjusi daliai žmonių susidaryti kitokią nuomonę, bet nemanau, kad rinkimų rezultatas būtų buvęs kitoks“, – TV3 televizijai sakė G.Nausėda.
Anot prezidento, po pagrindinių studijų universitete jis į partiją įstojo siekdamas mokslininko karjeros: „Buvau ambicingas ir kvailai užsispyręs jaunuolis, nepaisiau net mamos atkalbinėjimo nuo tokio žingsnio.“
Šalies vadovo teigimu, prasidėjus Sąjūdžio mitingams jis visa galva pasinėrė į tautinį atgimimą, o komunistų partijos, į kurią buvo nevykusiai įstojęs, veikloje nedalyvavo.
Savo pasirinkimą prezidentas vadino klaida ir tikino, kad dabartinė jo politinė veikla neturi nieko bendro su poelgiu prieš 35 metus. Jis taip pat tvirtino nejaučiantis nerimo dėl to, kad informacija apie jo priklausymą komunistų partijai buvo išviešinta.
„Aš tikrai niekaip nesijaučiu susijęs su tuo sprendimu, kuris buvo padarytas 23 metų žmogaus. Dar kartą kartoju: didžiąją savo gyvenimo dalį bandžiau nuplauti tai, ką padariau tuo metu.
Ar tai buvo nerimas? Ne, tai nebuvo nerimas. Tai buvo informacija, kuri buvo man nemaloni ir kuria pasidalijęs dabar tikrai jaučiuosi geriau“, – kalbėjo G.Nausėda.
Ragino atsigręžti bent šonu
Po šios atgailos prezidentas užsipuolė jį neva medžiojančius oponentus.
„Manau, jog gerai, kad taip atsitiko, dabar viską pasakiau, ką žinau ir ką atsimenu.
Dabar prašau: elkitės su manimi, kaip norite, galite teisti, galite suprasti, bet dar kartą kartoju, man labai norėtųsi, kad mes šioje valstybėje netraktuotume vienas kito kaip kažkokio medžiojamo žvėries“, – kitus pats ėmė kaltinti šalies vadovas.
G.Nausėda teigė dar neapsisprendęs, ar dalyvaus būsimuose rinkimuose, bet jau jaučiasi medžiojamas politinių jėgų. Jos esą vykdo tam tikras akcijas, kuriomis siekiama susilpninti jo pozicijas.
Todėl prezidentas kreipėsi į savo kritikus ir konservatorių partiją ragindamas atsigręžti į žmones ir nesiekti politinių dividendų visuomenės priešinimu: „Mielieji, aš noriu pasakyti, kad šitas jums tikrai nepadės parlamento rinkimuose.
Jeigu norite pasirodyti gerai, jeigu norite pakilti iš tų reitingų žemumų, kuriose dabar esate, atsigręžkite į žmones. Jeigu neišeina visu veidu atsigręžti – atsigręžkite bent šonu. Pradėkite nebepriešinti visuomenės, pradėkite klausyti žmonių.“
Atrodė sugniuždytas
Politiniai oponentai į skandalo epicentre atsidūrusio šalies vadovo raginimus reagavo skirtingai. Kai kurie jų nepraleido progos G.Nausėdai įgelti dar sykį.
Antai buvęs premjeras, Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ vedlys Saulius Skvernelis atkreipė dėmesį, kad tokio sugniuždyto prezidento jam dar neteko matyti. Jo nuomone, ši istorija esą turėtų būti pamoka ir G.Nausėdai, kuris nevengia kritikuoti kitų: „Manau, kad čia tokia pamoka: prieš pamokslaujant reikia labai atidžiai viską pasverti.“
Buvęs valstiečių kandidatas į prezidentus taip pat ironizavo, kad G.Nausėda klaidino rinkėjus aiškindamas, jog yra nepartinis ir toli nuo politikos: „Pasirodo, jo partinis stažas gerokai ilgesnis nei gerbiamos Ingridos (Šimonytės. – Red.), mano ir kitų politikų.“
Darbo partijos lyderiui Andriui Mazuroniui taip pat labiau kliuvo G.Nausėdos bandymai papudruoti savo biografiją: „Nėra dar buvę tokių atvejų, kad tokie dalykai būtų neišlindę. Aš tai vertinu kaip bandymą pagražinti teisybę.“
Konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis sakė, kad atskleisti faktai nekelia abejonių, bet tai esą yra vieno žmogaus atsakomybė prieš rinkėjus: „Manau, tiesiog reikia taip ir palikti.“
Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen irgi laikėsi nuosaikiai ir atkreipė dėmesį, kad prezidentas sprendimą neviešinti informacijos apie jo narystę komunistų partijoje jau ir pats įvardijo kaip klaidą.
