Tarnyba ketvirtadienį pristatė kampaniją „Vaiko rytojaus nepalik rytojui“, kuria siekiama atkreipti didesnį visuomenės dėmesį į smurto prieš vaikus problemą ir paskatinti gyventojus apie pastebėtą tėvų agresiją pranešti specialia linija.
Siunčia aiškią žinutę
Pasak socialinės apsaugos ir darbo ministrės Monikos Navickienės, šios kampanijos pavadinimas savyje talpina stiprų „kvietimą veiksmui“.
„Šiandien turbūt svarbiausias dalykas yra pasakyti, kad kreiptis, skambinti, pranešti arba iškelti klausimą gali kiekvienas Lietuvos pilietis. Tas, kuris gyvena šalia šeimos, tas, kuris yra šeimos narys, kuris yra bendruomenės narys, kuris veikia vienoje ar kitoje institucijoje.
Jei yra bent menkiausias įtarimas, kad vaikas gali patirti bet kokios formos smurtą, labai raginame kreiptis ir skambinti telefonu 880010800. Tai yra pasitikėjimo ir konsultacijų linija, kuri išklauso visus skambinančiuosius“, – pažymėjo ministrė.
Anot jos, visi pagalbos vaikui mechanizmai Lietuvoje veikia – nepilnamečiams galima padėti tiek psichologų, tiek ir kitų specialistų konsultacijomis, tačiau tik vienos institucijos problemos iš esmės išspręsti negali.
„Šiandien mes norime atsisukti į visuomenę ir paprašyti jos didesnio įsitraukimo, didesnio dėmesio tam, kad kiekviena situacija, net kai ji nėra akivaizdžiai matoma mėlynėmis, nubrozdinimais, o galbūt pastebima vaiko uždarumu, sunkia adaptacija, kad kiekviena tokia situacija būtų pamatyta“, – pažymėjo M.Navickienė.
I.Skuodienė savo ruožtu taip pat teigė, kad vien įsteigti vaiko teisių linijos neužtenka – smurtą atpažinti ir apie jį pranešti turėtų kiekvienas visuomenės narys.
„Sulaukiame nemažai klausimų apie tai, ar užtenka įsteigti vaiko teisių liniją ir konsultuoti žmones. Aš sakau – ne. Norint sumažinti smurtą prieš vaikus, norint keisti savo tėvystės įgūdžius, kas yra svarbu – mums visiems keisti savo nuostatas, visuomenės nuostatas tiek vaikų atžvilgiu, tiek auklėjimo ir smurto atžvilgiu“, – kalbėjo Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovė.
Vaikai skambina ir patys
I.Skuodienė priminė, jog atlikus visuomenės nuomonės tyrimą, net 49 proc. apklaustųjų teigė, jog nėra apsisprendę dėl fizinių bausmių taikymo, o tai esą priklauso nuo aplinkybių.
„Beveik pusė Lietuvos tėvų dar būtų linkę taikyti fizines bausmes. Kas yra labai svarbu, kad beveik pusė apklaustųjų sako, kad jie neatpažįsta smurto.
Tad kviečiu visus, kurie susiję su vaikais, skambinti, klausti, konsultuotis, nes tik patys keisdami savo nuostatas, didindami savo žinojimą galėsime keisti savo vaikų ateitį“, – pabrėžė specialistė.
I.Skuodienė ragino apie patiriamą ar pastebėtą smurtą specialia linija pranešti ir patiems vaikams. Tą galima padaryti ne tik telefonu, bet ir Tarnybos internetinėje svetainėje, taip pat ir paprasta žinute.
„Per keturis mėnesius sulaukėme tikrai nemažai vaikų skambučių. (...) Vaikai turi begalę klausimų dėl savo draugų, artimųjų, savo brolių.
Vienas iš labiausiai nustebinusių berniuko skambučių – ką jūs galite parekomenduoti man, kur aš galėčiau nukreipti tėvus, kad jie taptų geresniais tėvais, kad jie nesmurtautų ir manęs nemuštų? Tikrai kviečiu skambinti vaikus ir išdrįsti“, – pavyzdį pateikė I.Skuodienė.
Anot jos, vaikai skambina pačiais įvairiausiais klausimais – pavyzdžiui, vienas vaikas teiravosi, ar sesuo gali tapti jo globėja, taip pat paskambino besilaukianti paauglė, prašiusi paaiškinti, ar tėvai gali iš jos atimti vaikelį.
„Pagrindiniai klausimai yra smurtas, smurtinės situacijos, patyčios, santykiai su draugais, su tėvais, su mokytojais. Buvo vienas skambutis, kuomet visa klasė paskambino, įsijungė mikrofoną, ir sakė, kad įvyko tokia konfliktinė situacija, kad mokytoja išėjo iš klasės ir paliko juos vienus“, – vardijo I.Skuodienė.
Atpažinti nėra paprasta
Psichologė, psichoterapeutė doc. dr. Asta Adler atkreipė dėmesį, jog visuomenės budrumas ir sąmoningumas smurtui visgi jau tampa didesnis.
„Labai svarbu atpažinti fizinį, emocinį smurtą, nepriežiūrą ir seksualinį vaikų išnaudojimą. Vilniaus universitete atliekami tyrimai parodo, kad 26 procentai paauglių nurodo, kad patiria bent vieną iš tam tikro smurto formų, bet manoma, kad skaičiai yra didesni.
Atpažinti, pripažinti smurtą nėra taip lengva, labai dažnai vaikai ir paaugliai, patiriantys bet kokį smurtą, išgyvena chaosą ir neigimą – neretai jie kaltina save, o smurtaujantys pradeda nuo to, kad čia tu mane išprovokavai, tu esi kaltas, nes neklausai. Ir vaikas patiki, kad tai jis yra kaltas“, – aiškino A.Adler.
Pasak psichologės ir psichoterapeutės, dažnai smurto neatpažįsta net patys vaikai, kurie jį patiria.
„Berniukas, kuris psichologinės konsultacijos metu lyg tarp kitko, netyčia atskleidė, kad patiria smurtą, nupiešė piešinį – robotą, užšalusį lede. Vaikai neretai, kai mes klausiame, pasakys, kad viskas gerai, padėkite mano tėvams. Atpažinti, kaip jautiesi, kai prieš tave smurtauja, nėra labai paprasta. Ši nejautros būsena yra išties pavojinga, nes veda link nepasitikėjimo savimi, agresijos prieš save ir prieš kitus.
Vaikas mato save kaip blogą, ir mums labai svarbu atskirti, kad ne vaikas yra blogas, o tai, kas jam atsitiko, yra labai blogai.
Tyrimai rodo, kad vaikai, patyrę smurtą, turi ir potrauminio streso simptomų, dirglumą, košmarus, yra sunkumai valdant savo kūną, šlapinimasis naktį, gali turėti ir kitų somatinių skundų – depresiją, nerimą“, – vardijo specialistė.
