Triukšmas kilo po VKI išsiuntinėto rašto Seimui ir trims ministerijoms, tiesa, apeinant Kultūros ministeriją, kuriai inspekcija yra pavaldi.
Tačiau ne pats susirašinėjimas sukėlė ministrų ir net premjerės I.Šimonytės nepasitenkinimą, o neva biurokratiškas ir nejautrus požiūris į karo pabėgėlius.
Bet skubėti kaltinti VKI turbūt nevertėtų, nors pats jos vadovas A.Valotka prisipažįsta pasikarščiavęs, kai, supykęs dėl kaltinimų jo įstaigai nejautrumu, ekonomikos ir inovacijų ministrei A.Armonaitei nepašykštėjo aštrių apibūdinimų, pareiškė, kad ji į užsieniečius žvelgia tik kaip į kažkokią ekonominę mėsą, kuriančią pridėtinę vertę.
Iš tiesų VKI perspėjo, kad aptarnavimo srityje dirbantys ukrainiečiai per Vyriausybės nustatytą 24 mėnesių laikotarpį gali nespėti išmokti lietuvių kalbos reikalaujamu lygiu ir išlaikyti jos egzaminą, o tuomet inspekcija pateiks privalomąjį nurodymą per protingą laiką pasitempti ir įgyti būtiną kalbinę kvalifikaciją.
Tai skamba grėsmingai. Toks perspėjimas, ypač atsižvelgus, kad Lietuva labai svetingai pasitiko karo pabėgėlius, gal atrodo nejautrus, bet Vyriausybė turi pripažinti, jog ne VKI nustatė reikalavimą visiems aptarnavimo srityje dirbantiems užsieniečiams per 24 mėnesius išlaikyti valstybinės kalbos egzaminą.
Vadinasi, Vyriausybė turėjo pasižiūrėti į veidrodį ir pripažinti, kad laiku neperžiūrėjo savo reikalavimų dirbantiems užsieniečiams dėl valstybinės kalbos mokėjimo, ir numatyti racionalias išimtis karo pabėgėliams.
Aišku, ukrainiečiams, kurių dauguma moterys ir šalia psichologinių traumų jas dar yra užgriuvę buitiniai šeimos rūpesčiai, labai sunku dirbant per 24 mėnesius spėti išmokti lietuvių kalbą ir išlaikyti egzaminą.
Juk kai kurie dar nuo sovietmečio mūsų šalyje gyvenantys vyresnio amžiaus rusakalbiai ir šiandien nekalba lietuviškai, bet Lietuvos pasai seniai jų kišenėse ir jie gali visai nepaisyti VKI.
Pasitaiko atvejų, kai atvykę į sveikatos priežiūros įstaigas šie asmenys reikalauja kalbėti su jais rusiškai ir piktinasi, kai medikai atsisako tai daryti.
Nekyla abejonių, kad ukrainiečiai geranoriškiau žvelgia į lietuvių kalbą, stengiasi jos pramokti, prekybos tinklų darbuotojai mandagiai atsiprašo, jei nesupranta, ko jų klausiama.
Jiems tiesiog reikia duoti daugiau laiko ir, be abejo, sudaryti geresnes mokymosi sąlygas.
Dar pernai rudenį VKI atkreipė dėmesį, kad nemokamų lietuvių kalbos kursų labai trūksta, o mokamų kaina siekia 1300–1650 eurų. Tiek mokėti gali retas ukrainietis.
Tai pripažįsta ir premjerė I.Šimonytė – esą Lietuvos galimybės per trumpą laiką apmokyti tūkstančius karo pabėgėlių valstybinės kalbos nedidelės, bet ji žada padidinti finansavimą ir skirti daugiau dėmesio šiam iššūkiui.
Kita vertus, VKI turbūt nemeluoja, kad gauna daug skundų iš gyventojų dėl pabėgėlių negebėjimo susikalbėti lietuviškai, ir esą tai pažeidžia Lietuvos piliečių lingvistines teises.
Aišku, reikia suprasti ukrainiečius ir atsižvelgti į tai, kad vyresni asmenys iš Ukrainos neretai kalba tik rusiškai. Bet, matyt, dalį sovietmetį gerai menančių lietuvių tai nesąmoningai suerzina.
Juk poilsio dienomis, kai nemažai vilniečių išvyksta į užmiestį, sostinės centre rusų kalbą gal net dažniau galima išgirsti nei lietuvių, nes didelė dalis pabėgėlių apsigyveno šiame mieste, o dauguma jų atvyko iš karo siaubiamos rytinės Ukrainos, kur rusų kalba buvo įsigalėjusi, tapusi gimtąja.
Rusų kalbos dabar tiek daug, kad Vakarų turistui gali net pasirodyti, kad jis atvyko ne į Lietuvos sostinę, o į kokį Rusijos miestą.
Galime norėti, kad ukrainiečiai tarp savęs kalbėtųsi tik ukrainietiškai, bet svarbiausia padėti jiems pramokti lietuviškai ir mažiau nerimauti, kad lietuvių kalbai, kaip sovietiniais laikais, kyla rimtas pavojus.
Šiuolaikinis pasaulis jau daugiakultūris, įvairiakalbis, neišvengiamai tokia bus ir Lietuva. Jaunajai kartai tai atrodo savaime suprantama, vienatautės valstybės bent Vakaruose, matyt, taps vis didesnė retenybė.
Migracijos departamento duomenimis, 2023 metų pradžioje Lietuvoje gyveno beveik 190 tūkst. užsieniečių: ukrainiečių – 94,8 tūkst., baltarusių – 48,8 tūkst. ir rusų – 15,7 tūkst.
Dar po porą tūkstančių imigrantų teisėtai atvyko iš Kirgizijos ir Uzbekistano, maždaug po pusantro tūkstančio – iš Indijos ir Tadžikistano.
Pastaraisiais metais imigracijos srautai į Lietuvą vis didėja, o išvykstančių iš tėvynės ir sugrįžtančių lietuvių statistika išsilygino, todėl, nepaisant gimstamumą pranokstančio mirtingumo, šalies gyventojų skaičius pernai net truputį išaugo.
Senstant visuomenei verslas iš užsienio pritrauktą darbo jėgą laiko būtina sąlyga siekiant išlaikyti Lietuvos ekonomikos gyvybingumą.
Ypač laukiami mūsų šalyje mokslus baigę užsieniečiai. Jie atsiduria šio pageidavimų sąrašo viršuje jau vien dėl geranoriško požiūrio į Lietuvą.
