– Pastaruoju metu socialiniuose tinkluose ir politikos užkulisiuose gana nerimastingai diskutuojama, koks likimas tų Ukrainai skirtų radarų, kuriems lietuviai suaukojo 14 mln. eurų? Gal galėtumėte paaiškinti? – „Lietuvos rytas“ paklausė „Blue/Yellow“ vadovo, jau maždaug penkiolika metų Lietuvoje gyvenančio švedo Jono Ohmano (58 m.).
– Už suaukotus pinigus buvo nupirkta šešiolika radarų. Visi jie buvo atgabenti į Lietuvą. Dalis jų perduodama Ukrainai ir diegiama į jų gynybos sistemą. Tik tenka apgailestauti, kad viskas vyksta lėčiau, nei norėtųsi. Iškilo tam tikrų nesklandumų.
Todėl tenka aiškintis ir kliūtis įveikinėti valstybės lygiu. Juk perduodame karinės paskirties daiktus į kariaujančią šalį.
Mes remiame konkrečius Ukrainos ginkluotųjų pajėgų dalinius. Gilinamės, kur ir kaip jie kovoja, kad suprastume, ko jiems labiausiai stinga. Neretai galime išsiųsti tai, kas būtiniausia ir kuo kariai jau moka naudotis. Žinoma, tankų negalime nugabenti.
Perkame ir vežame daug ką. Nei dronai, nei kiti ukrainiečiams fronte būtini daiktai sandėliuose neužsibūna. Vyksta nuolatinis judėjimas. Šiuo metu Ukrainoje dirba dvi mūsų komandos, kurios perdavinėja nuvežtus daiktus, taip pat susitikinėja su ginkluotųjų pajėgų atstovais.
Kalbant apie radarus, iškilusių problemų negalėjome numatyti iš anksto, bet jos šiuo metu sprendžiamos. Deja, biurokratija net ir karo metu gali trukdyti. Visi, kas iš Lietuvos pusės galėjo, jau paprašė, kad tie biurokratiniai trikdžiai būtų neutralizuoti.
– Jūs kalbate užuominomis, tačiau kai kurie gerai informuoti politikai prasitarė, kad keturi už lietuvių suaukotus pinigus Ukrainai nupirkti radarai jau kuris laikas yra įstrigę Lenkijos ir Ukrainos pasienyje. Kodėl taip atsitiko?
– Ne keturi. Apie tikslius skaičius nenorėčiau kalbėti. Gaila, bet radarai pasienyje įstrigo dėl Lenkijos pareigūnų veiksmų.
– Gal vis dėlto premjerė Ingrida Šimonytė ar kuris nors ministras galėtų susisiekti su Lenkijos kolegomis ir paprašyti supaprastinti biurokratiją ir išvaduoti Ukrainai lietuvių dovanojamus radarus?
– Tai irgi vyksta. Nesu ministras, todėl nieko daugiau negalėčiau komentuoti.
– Ar tiesa, kad derybų į Lenkiją dėl radarų perdavimo Ukrainai ruošiasi vykti ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė?
– Tai galėtų būti viena iš galimybių.
– O kur kiti radarai?
– Ne kur nors pakeliui, o Lietuvoje. Jie atkeliavo iš Izraelio.
– Kaip jums pavyko radarų įsigyti Izraelyje? Juk ši šalis vengia kam nors parduoti karinės paskirties įrangą ar daiktus. Nebent tokie sandoriai vykdomi valstybiniu lygiu.
– Tai tiesa. Bet su Izraeliu jokių problemų neturime. Padėjo turimi geri ryšiai, įdirbis ir patirtis.
Pavyko pasiekti tai, ko anksčiau niekam nebuvo pavykę.
– Kaip ir kur ukrainiečiai tais radarais naudosis? Ar jie bus įjungti į bendrą Ukrainos gynybos sistemą, ar veiks kitaip?
– Visos oro erdvės jie apsaugoti negalės – šalis per daug didelė.
Tie radarai bus naudojami arba miestams ginti, arba strategiškai svarbiems infrastruktūros objektams apsaugoti ir bus įjungti į bendrą Ukrainos gynybos sistemą.
– Su kokiomis problemomis, be biurokratijos Lenkijos ir Ukrainos pasienyje, veždami daiktus, reikalingus ukrainiečiams fronte, jūs susidurdavote ar iki šiol susiduriate?
– Erzina, švelniai tariant, tie karo metu esantys formalumai ar biurokratiniai suvaržymai, bet, kita vertus, be jų neįmanoma apsieiti. Juk negalime ginklų ar kitų karui būtinų daiktų perduoti bet kam.
Tačiau, mano galva, Ukrainos pergalė kare yra tiesiogiai proporcinga jos viso ūkio ir tiekimo frontui decentralizacijai. Šiuo metu viską tiesiogiai valdo Kijevas. Bet jeigu būtų įmanoma būtiniausius daiktus ar karines priemones tiekti kokiems nors konkretiems kariniams daliniams, viskas vyktų kur kas racionaliau ir operatyviau.
Ne paslaptis, jog dėl centralizacijos atsitinka taip, kad būtini daiktai nukeliauja ne pagal adresą arba iš viso kur nors pasimeta. Šiandien karo kaina Ukrainoje nepaprastai didelė, todėl būtina, kad šaudmenys, įvairi karinė įranga pasiektų tikslą. Ir kuo greičiau.
– „Blue/Yellow“ remia ukrainiečių ginkluotą pasipriešinimą nuo 2014 metų. Kiek jūsų vadovaujama organizacija iš viso yra surinkusi lėšų Ukrainai?
– Iki Rusijos atviros agresijos prieš Ukrainą 2022-ųjų vasario 24 dieną buvome surinkę maždaug milijoną eurų, o per daugiau nei metus trunkantį karą – apie 60 mln. eurų.
– Kas tvarko tokį nemenką „Blue/Yellow“ finansinį ūkį?
– Mums padeda buhalterinės apskaitos įmonė „Pagautė“. Šiuo metu ruošiamės finansinei metų ataskaitai. Karo pradžioje buvo ištikęs nemenkas stresas, bet netrukus galėsime paskelbti ataskaitą.
– Koks procentas surinktų pinigų Ukrainai paremti skiriamas jūsų kolektyvo darbuotojų algoms išmokėti?
– 0,87 procento. Šiuo metu „Blue/Yellow“ dirba devyni žmonės. Tokių pajėgumų nepakanka. Tenka samdyti dar bent du žmones.
Be to, ieškau asmeninio asistento, kuris mokėtų rusų, anglų, lietuvių kalbas, o ukrainiečių ir lenkų kalbos būtų didelis privalumas. Būtų labai gerai, jei asistentas mokėtų dirbti su įvairiais dokumentais, o reikalui esant sugebėtų šokti į mašiną ir važiuoti kad ir į Donbasą. Tokį žmogų rasti tikrai nelengva.
– Kaip jūs ar jūsų atstovai nuvykstate į karščiausią karo Ukrainoje vietą – Bachmutą, kur ukrainiečiams greičiausiai daug ko stinga?
– Į Bachmutą šiuo metu nevažiuojame. Kai ten buvau pastarąjį kartą, mane labai rimtai įspėjo daugiau neatvažiuoti, nes ten iš tikrųjų žiauriai pavojinga.
Aš nebijau, bet į ukrainiečių perspėjimus įsiklausiau.
Tai, ką nugabename iki tam tikros vietos Ukrainoje, perduodame patikimiems partneriams, o jie jau viską veža į frontą arba ten, kur to labiausiai reikia.
Vieni vertingiausių ukrainiečiams šiuo metu – taktiniai dronai, kuriais jie sėkmingai naikina okupantus.
Dronus perkame keliose valstybėse. Ukrainiečiai iš mūsų gautus dronus pavadina Lietuvos miestų vardais. Juos nuolat siunčiame 92-ajai Ukrainos ginkluotųjų pajėgų brigadai, kurios kariai puikiai su jais kariauja.
– Kiek tokie dronai kainuoja?
– Nuo pusantro tūkstančio eurų iki maždaug dvylikos tūkstančių eurų. Neseniai apie Lietuvos perduotų dronų efektyvumą surinkti statistiniai duomenys parodė, kad vieno Rusijos okupanto neutralizavimas Ukrainoje atsieina apie šimtą septyniasdešimt JAV dolerių.
Galima palyginti – per karą Afganistane, kad nukautų vieną talibą, amerikiečiams prireikdavo paleisti 250 tūkst. kulkų.
– Negi rusai neturi priemonių dronams susekti? Gal ukrainiečiai juos gudriai apgaudinėja?
– Šiame kare elektroninė karyba nepaprastai stipri. Nėra ko slėpti – rusai šioje srityje yra stiprūs. Tačiau jie neturi pajėgumų per visą fronto liniją stebėti, kur skraido ukrainiečių dronai.
Būtent tose vietose ukrainiečiai dronais dirba negailestingai. Ypač ten, kur į priešakines linijas rusai išsiunčia vadinamuosius „mobikus“ su senais „Kalašnikov“ automatais.
Be to, kad ir kaip būtų keista, per garsųjį Chersono kontrpuolimą, kai rusai bėgo pasipustę padus, paaiškėjo, kad jie neturi naktinio matymo prietaisų. O ukrainiečiai jų turėjo pakankamai. Mes tuos prietaisus jiems taip pat vežėme.
– Ar „Blue/Yellow“ remia tik 92-ąją ukrainiečių brigadą?
– Ne tik. Remiame 45, 46 ir 93, 128, 10, 44, 4-ąją Nacionalinę gvardiją, artilerijos dalinius, brigadas, specialiąsias pajėgas, žvalgybą, artilerijos brigadą, partizanus, išminuotojus. Taip pat dirbame su švedų daliniu, su baltarusių K.Kalinausko pulku, su Ukrainą ginančiais žydais ir iš įvairių šalių atvykusiais musulmonais.
Buvau nustebęs, kai sužinojau, kad viename dalinyje sykiu kariauja žydas su musulmonu. Kas galėjo pamanyti, kad juos suvienys ir nustums į amžinąją nesantaiką Ukrainos kova prieš rusų okupantus. Tai – nemenkas pasiekimas.
– Gal turite žinių, kada prasidės ukrainiečių kontrpuolimas?
– Jis jau prasidėjo. Tam tikrose fronto vietose Ukraina gerokai padidino savo pajėgumus.
– Akivaizdu, kad ukrainiečių aviacijos pajėgos šiuo metu nepakankamos. Kaip įmanoma laimėti karą danguje prieš rusus neturint pranašumo?
– Gal ir būtų įmanoma laimėti, bet, žinoma, be aviacijos labai sunku. Šiuo metu ukrainiečiams Lenkija ir kitos šalys perduoda lėktuvus MiG-29.
Esu tikras, kad į Ukrainą atskris ir šiuolaikiški naikintuvai iš Vakarų šalių.
Deja, jų perdavimas, kaip ir kitos ginkluotės tiekimas, vyksta per lėtai ir per mažu mastu.
– Ar Ukrainoje vyksta papildoma mobilizacija? Patys ukrainiečiai apie tai nekalba. Gal jūs turite žinių?
– Žinoma, kad vyksta. Panašiu mastu kaip ir Rusijoje.
Tik skaudu pripažinti, kad rusai organizuoja geresnius mokymus kariams prieš išsiųsdami juos į frontą.
Taip, jie primityvūs, brutalūs, tačiau efektyvūs, nes kariai maždaug tris savaites kasdien šaudo ir mėto granatas. Žmonės įpranta prie tokios baisios rutinos, todėl fronte jau nebūna taip baisu, nors rusų žūsta nepalyginti daugiau nei ukrainiečių. Bet prieš žūdami jie atlieka juodą darbą.
Ukrainiečių mokymai kur kas civilizuotesni, tačiau jie į frontą išeina ne visada tinkamai pasiruošę. Todėl mes, norėdami jiems padėti, nutarėme samdyti Vakarų šalių profesionalius, ne kartą karuose dalyvavusius instruktorius. Mokymai vyksta Ukrainoje, dažnai netoli fronto.
– Kaip manote, kada baigsis šis karas ir jūs galėsite imtis kur kas taikesnių ir ramesnių darbų?
– Šis karinis konfliktas, gal ir ne toks intensyvus kaip dabar, truks ilgai. Galvoju kartais, gal net 10 metų. Reikia blaiviai įvertinti situaciją ir suprasti, kad nei Ukraina, nei Rusija šiuo metu nebegali pasitraukti iš mūšio lauko.
Ir viena, ir kita šalis turi tam objektyvių priežasčių.
Situacija Kryme arba Donbase nepaprastai sudėtinga.
Kada šias teritorijas Ukraina susigrąžins, kol kas aiškaus atsakymo niekas neturi, nors ukrainiečiai dega optimizmu.
