Šiandien itin sunkią traumą svetimoje šalyje patyręs vyras po truputį mokosi gyventi iš naujo, tačiau pripažįsta, kad lengva tikrai nebus.
Nepasisekusi santuoka Artūrą Janovičių paskatino išvykti į Vokietiją, ten vyras turėjo tikslą – užsidribti ir gyvenimą pradėti iš naujo. Tačiau likimas buvo paruošęs dar vieną išbandymą.
A.Janovičius dirbo statybose – namų konstravime. Lemtingas įvykis nutiko besibaigiant darbo dienai.
„Sukonstruota namo siena kabėjo pakelta ant dviejų kranų. Stovėjau cecho gale, konstrukcija nuo manęs buvo už 5–6 metrų. Staiga nutrūko trosas. Stovėjau nugara į krentančią konstrukciją, todėl jos nemačiau. Siena krito tiesiogiai ant mano nugaros.
Pasisekė, kad šalia stovėjo staklės, jos sulaikė dalį smūgio. Jei ne jos, manęs čia tikriausiai nebūtų“, – portalui lrytas.lt pasakojo vyras.
Rytų kovos menų meistras, laisvalaikiu rašęs eiles
A.Janovičius sakė turintis ne vieną aistrą ir pomėgį. Nuo 10-ties vyras pradėjo domėtis rytų kovos menais.
„Iš pradžių susidomėjau aikido, vėliau kikboksu, dziudo, boksu ir kitais kovos menais. Pelniau ne vieną apdovanojimą savigynos varžybose, vėliau pradėjau treniruoti vaikus. Ne vienas mano mokinys pelnė čempiono titulą“, – prisiminė vyras.
Nors domisi kovos menais, Artūro širdyje didelę vietą visuomet užėmė ir kūryba – vyras rašo eiles. A.Janovičius prisiminė, kad dar studijuodamas Vilniaus universitete kartu su kolegomis kūrė poetinį laikraštį, kuriame dalindavosi savo eilėmis.
Tiesa, šis pomėgis nedingo ir vėliau.
„Be eilių man patinka ir braižyba, o prieš nutinkant nelaimei norėjau grįžti prie muzikos, išmokti groti akustine ir bosine gitaromis“, – prisiminė vyras.
Išvykti paskatino iširusi santuoka ir noras užsidirbti
Į Vokietiją vyras išvažiavo dėl sunkios finansinės padėties, tačiau statybininku dirbo ir Lietuvoje. Ir, nors vyras statybininko darbą pasirinko pats, pripažįsta, kad šis kelias – sunkus ir nedėkingas.
„Tekdavo vienu metu dirbti keliuose darbuose, taip pat dažnai statybininkai priklauso nuo bosų, kurie nelabai supranta darbo specifikos, o darbuotojai jiems yra tik įrankiai.
Lietuvoje pasitaikydavo ginčų dėl atlyginimo, darbdaviai sumokėdavo mažiau, o kartais ir visai nesumokėdavo. Tokia situacija įgriso.
10 metų išlaikiau šeimą – žmona nedirbo. Turime tris vaikus, todėl visą uždarbį skyriau šeimai. Atsitiko taip, kad žmona paprašė skirtis.
Praėjo 43 mano gyvenimo metai ir supratau, kad likau be vaikų, be pinigų, todėl nusprendžiau važiuoti uždirbti ten, kur moka daugiau, ten, kur vertina meistriškumą ir gerai atliekamą darbą“, – prisiminė A.Janovičius.
Vyras sakė planavęs sukaupti pinigų sau, pradėti gyventi iš naujo, įsigyti nuosavą būstą. Sulaukęs iš draugo pasiūlymo įsidarbinti Lietuviškoje įmonėje „Marino projektai“, kuri siunčia darbuotojus į Vokietiją, Artūras sutiko.
Gydytojai surinko po kaulelį
Įvykus nelaimei vyras buvo skubiai nuvežtas į ligoninę. Po pirmos operacijos Artūras maždaug savaitei buvo įvestas į dirbtinę komą. Vėliau vyrą sraigtasparniu išskraidino į Bochumo miestą Vakarų Vokietijoje.
Mieste yra specializuota ligoninė, skirta panašias traumas patyrusiems pacientams gydyti ir reabilituoti. Artūrui atliktos dvi sudėtingos operacijos. Trys neurochirurgai vienoje ligoninėje surinkinėjo kaklą, Bochumo miesto ligoninėje, kurioje dabar guli, gydytojai surinkinėjo dubenį, kojas.
„Gydytojų nuomonės skirtingos – vienų niūrios, kitų – optimistiškesnės. Po traumos turiu kaklo diskų sužalojimą tarp 5–6 disko, taip pat dubens srityje yra penki sužalojimai iš priekio, šono ir galo“, – pasakojo Artūras.
Gydytojai vyrui diagnozavo tetraplegiją, kuriai būdingas visiškas ar dalinis viršutinių ir apatinių galūnių paralyžius. Šis pakitimas įvyksta dėl nugaros smegenų sužalojimo.
„Dabar turi būti reabilitacija, tačiau dar neaišku, kaip ji vyks. Pirmas tikslas yra pačiam sugebėti iš lovos įlipti į neįgaliojo vežimėlį ir atgal. To padaryti dar negaliu.
Lietuvos ligonių kasa nenori apmokėti reabilitacijos Vokietijoje, reikia grįžti į Lietuvą.
„Marino projektai“ porą kartų finansavo tėvo ir sesers atvykimą aplankyti, ir viskas. Praėjo penki mėnesiai, tačiau jokios žinios ar jokios atsakomybės iš Vokiškos įmonės nėra“, – nusivylimo neslėpė Artūras.
Šeima negauna jokios kompensacijos, tačiau įvykį tiria prokuratūra ir Darbo saugos inspekcija. Svajoja tapti tatuiruočių meistru Vyras prisiminė, kad iš pradžių negalėjo nei kalbėti, nei judėti, todėl dabar esą besijaučiantis geriau. Tiesa, yra vis dar prikaustytas prie lovos, o į neįgaliojo vežimėlį atsisėda tik porai valandų per dieną.
„Tikėtina, kad po tokių traumų prie seno gyvenimo negrįšiu, tačiau tikiuosi atsistoti ant kojų.
Neturėjau laiko, bet visada norėjau save pabandyti tatuiruočių srityje. Gal pavyks atsistatyti, kad judėtų pirštai, o gal kitaip pavyks išmokti to meno, tačiau pasitreniravus norėčiau užsiimti šia veikla.
Jei Dievas duos, pavyks uždirbti ir sau, ir vaikams. Viskas bus gerai“, – su viltimi į ateitį žvelgė Artūras.
