Man, kaip po medžiu nesirengiančiam stovėti ano meto įvykių liudininkui, norėtųsi dalyvauti vienoje vietoje surengtoje šventėje. Gal dar po penkerių metų taip ir bus. Šiuo kartu buvau ir Mokslų akademijos salėje, ir Seime.
Tradicinėje judėjimo gimtadienio vietoje buvo įdomių prisiminimų su anksčiau ir plačiau negirdėtomis Sąjūdžio kūrimosi detalėmis, o Seime dominavo pakilus, jausmingas nusiteikimas, trečdalį laiko skiriant moralinei paramai Ukrainai.
Vienas Sąjūdžio iniciatyvinės grupės kūrėjų A.Medalinskas, dalyvavęs abiejose šventimo vietose, pasiūlė birželio 3-iąją paskelbti kasmet minėtina diena. Manau, to nereikėtų daryti. Visuomenei pakyrės dažnas Sąjūdžio aktyvistų savęs priminimas. Vasario 16-ąją ar Kovo 11-ąją tenka lankytis mokyklose – to ir gana.
Kaip visada savito stiliaus sąjūdinę, bet ne apie judėjimo ištakas ir peripetijas, kalbą Seime pasakė V.Landsbergis. Žanro požiūriu savo pavadinimo dar sulauksiantis kalbėjimas buvo taikomas partiečiams, jauniems kolegoms dėl pirmalaikių rinkimų intermedijos.
Po kelių dienų prezidentas G.Nausėda šią kalbą maždaug taip apibūdino: susirinkite (pirmalaikių rinkimų iniciatoriai. – Aut.) savo žaislus ir keliaukite namo, prie įprastinių darbų.
Politinio Seimo perkrovimo iniciatoriai dabar, vis paminėdami netikėtai „pakilusią temperatūrą“, tai ir daro. Be to, utopija, kad nuolatinę darbo vietą ir kylantį atlyginimą turintys politikai staiga nuspręstų iš tos vietos save išmesti.
Nors, kita vertus, panaši akcija jau yra buvusi 1992 m. Tada buvau Seimo narys ir nusistatęs prieš išankstinius rinkimus. Diskutuojant sakiau, kad laimėjus lemiamus valstybės istorijai Seimo rinkimus ir atsilaikius Sausio 13-ąją reikia skirtą laiką atidirbti iki programuotos linijos ir ruoštis tolesnėms reformoms.
Pasiklausiau autoritetingos akademiko E.Vilko nuomonės. Mano nustebimui, jis trumpai atsakė – Seimo darbas visiškai neefektyvus. Be išankstinių rinkimų esą nieko gero nebūsią. Ar yra šansų, kad dešinieji laimės, paklausiau. Atsakymas dar trumpesnis: dabar jokių. Futbolo sirgalių terminais – Sąjūdis rinkimus „prakošė“.
Išankstinių rinkimų iniciatoriai beveik visada juos pralaimi. Didžioji Britanija visiškai neketino išstoti iš ES, tačiau, norėdama parodyti kitaip manantiems, kad šalis neišsuks iš teisingo kelio, surengė referendumą. Rezultatą žinome.
Ar po to, kai Seimas atmetė pirmalaikių rinkimų idėją, kuo, beje, niekas neabejojo, Vyriausybė atsistatydins?
Premjerės I.Šimonytės sakinys „leidau sau per daug“, regis, padėjo tašką. Tačiau prezidentas G.Nausėda, girdime, nėra nusiteikęs anonsuoto premjerės pažado praleisti pro ausis. Ir net norėtų, kad dėl Vyriausybės kartu su vadove būtų apsispręsta dar iki NATO reikšmingo renginio Vilniuje – maždaug iki birželio vidurio.
Dabartinę Lietuvos politinę situaciją lydi įdomus priedainis – LRT vadovo rinkimai. Antrąkart nesėkmingi. Priekaištaujama dėl netikusios rinkimų sistemos, bet iš tikrųjų – kas ką balsavimo metu kokiais „saldainiais“ perviliojo.
Atvirai sakant, man, vis dar klausantis ar žiūrint LRT programas, savaime suprantama, pagal savo interesus, visiškai neįdomios transliuotojo vadovo rinkimų peripetijos.
Man svarbiausia, ar girdžiu objektyvias, patikrintas žinias apie Lietuvą ir pasaulį, svarbu politinių diskusijų įvairovė ir pageidautina nuomonių kova. Pūtimą į vieną dūdą iškart išjungiu.
Neseniai žiniasklaida atkreipė dėmesį į priekaištus vienam LRT laidų vedėjui V.Savukynui, esą jis negalįs kritiškai pasisakyti apie kurį nors valstybės funkcionierių ar ministrą. Kurioje demokratijoje tai uždrausta?
Mokame užsienio kalbas, matome įvairių demokratinių valstybių įvairiausias politines laidas, laidų vedėjai ne tik aštriai formuluoja klausimus, bet ir savo nuomonę reiškia. LRT yra ne valdžios, bet visuomeninis transliuotojas. O V.Savukynas turi platų žiūrovų bei klausytojų pritarimą ir palaikymą.
Jau daugiau nei pusantrų metų pasaulio ir Lietuvos žiniasklaidos išskirtinio dėmesio centre yra Ukraina, Rusijos prieš ją sukeltas karas. Masė žurnalistų Ukrainos miestuose, savaime suprantama, Kijeve, fronto linijoje.
Dideles valstybes pasiekia gausi ir įvairi informacija apie Ukrainą, karą ir gyvenimą, mažesnes – pagal turimas galimybes.
Lietuvoje informacijos, kas vyksta jau Europoje, o ne Viduriniuose Rytuose ar Afrikoje, neminint verdančio politinio gyvenimo Pietų Amerikos žemyne, yra pakankamai, nors ir norėtųsi įvairesnės, su priešingomis nuomonėmis.
Kalbant apie karą Ukrainoje Lietuvoje daugiausia remiamasi pačios Ukrainos žiniasklaidos pranešimais, nors pasinaudojama ir kitomis pasaulio žiniasklaidos agentūromis.
Dažnai per dieną tenka užtikti daug tarpusavyje prieštaraujančių pranešimų. Savaime tai nėra labai blogai, nors ir tenka ieškoti papildomos informacijos, kuris gi pranešimas tikresnis.
Interneto epochoje Lietuvoje neapsieinama ir be milžiniško melagienų fono. Tai šiuolaikinio pasaulio geometrine progresija augantis informacijos šiukšlių kalnas.
Karo metu tai siejasi su labai intensyvia dezinformacija, kurią naudoja ir tobulina visos kariaujančios pusės.
Vienintelė priemonė netapti melagienų ir dezinformacijos auka yra kritinis mąstymas, nors užtenka ir paprasto mąstymo. Kad tik jis būtų.
