Konstitucijos sargai antikonstituciniu paskelbė migrantų, kuriems pavyko įsmukti į šalies teritoriją, sulaikymą. Mat tie per 4 tūkst. žmonių buvo uždaryti į specialias stovyklas, kuriose be teismo sprendimų laikyti iki pusės metų.
Tai buvo padaryta pagal specialų Seimo priimtą įstatymą.
KT teigimu, valstybė turėjo teisę nustatyti tam tikrus ribojimus nelegalams, tačiau, „visus prieglobsčio prašytojus laikinai apgyvendinant nurodytose vietose be teisės judėti Lietuvos teritorijoje, nebuvo sudaryta prielaidų individualiai vertinti kiekvieno asmens situaciją, keliamą grėsmę valstybės ir visuomenės interesams“.
Tokiu būdu, pasak KT, nesilaikyta iš Konstitucijos kylančio reikalavimo asmens teisės nevaržyti labiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti.
Apie tai, kad šis įstatymas gali kirstis ne tik su Konstitucija, bet net ir su tarptautiniais teisės aktais, kritikai visu balsu šaukė nuo pat pradžių. Jie taip pat tvirtino, kad po pusmečio vis viena daugumą nelegalų teks patyliukais paleisti, o jie išgaruos Vakarų kryptimi. Taip ir atsitiko.
Tada tarp įstatymo kritikų buvo ir valdančiosios Laisvės partijos atstovai, kurie dabar triumfavo.
Tuo metu konservatorių viršūnės kartojo tą patį, ką ir anksčiau, – valstybės saugumas ir būtinybė kuo kiečiau atremti hibridinę ataką yra aukščiau visko.
Esą, viena vertus, valstybė nebūtų turėjusi pajėgumų individualiai žaisti su kiekvienu nelegalu, kita vertus, tai būtų išsiūbavę visą sistemą.
Žinoma, tokie argumentai bent iš dalies turi pagrindo. Tačiau atviras lieka ir klausimas, ar tikrai nebūtų buvę galima pasitelkti daugiau pajėgumų ir elgtis taip, kad tie veiksmai taip smarkiai nesikirstų su Konstitucijos principais?
Kad kitaip elgtis buvo neįmanoma, labiausiai kartojo viena svarbiausių politinių porų šiame fronte – Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas L.Kasčiūnas ir vidaus reikalų ministrė A.Bilotaitė.
Būtent pastaroji atsidūrė visų kritikų, o pirmiausia Seimo opozicijos taikiklyje. Opozicija paskelbė, kad ministrei tenka didžiausia politinė, teisinė, o galbūt net baudžiamoji atsakomybė už Konstitucijos sulaužymą.
Tačiau šioje situacijoje A.Bilotaitė pagrindinė veikėja buvo labai formaliai, realiai ji buvo tik bendros valios vykdytoja. Iš principo atsakomybė neesmingai besiskiriančiomis dalimis šiuo atveju tenka Seime už įstatymą balsavusiems visiems politikams, jį rengusioms vykdomosios valdžios viršūnėms, taip pat teisės aktą pasirašiusiam prezidentui G.Nausėdai. Būtent todėl šalies vadovas dabar aktyviausiai baksnoja į Seimo pusę.
Kas išvirs iš šios naujos politinės košės? Kol kas panašu, kad nieko labiau apčiuopiamo.
Antai premjerė I.Šimonytė ramintojos tonu kartojo, jog viskas, ką šiuo metu reikia padaryti, – tiesiog pagal KT išaiškinimą pataisyti įstatymą.
Atrodo, kad tai – bendra valdžios nuostata. O A.Bilotaitė bus ginama aukščiausiu lygiu ir greičiausiai išliks poste.
Tačiau ar išliks visa Vyriausybė? Juk šis klausimas buvo svarbiausias mūsų politinėje padangėje ne tik šią savaitę.
Bet praėjusią savaitę kone galutinai paaiškėjo, kad iš to didžiulio triukšmo, kurį dėl Vyriausybės ir net viso Seimo likimo sukėlė konservatorių vedliai, teliks šnipštas.
Dešiniųjų vadovybė praėjusį antradienį vis dėlto pateikė Seimo nutarimo dėl pirmalaikių rinkimų projektą.
Kaip ir buvo galima tikėtis, jis įtikinamu rezultatu buvo atmestas jau pateikimo stadijoje – vos 66 Seimo nariai balsavo „už“, 61 buvo „prieš“, o 8 susilaikė.
Projektui nepritarė ne tik didelės dalis opozicijos bei valdančiųjų liberalų, bet ir maždaug trečdalis konservatorių frakcijos narių.
Iškart po balsavimo premjerė I.Šimonytė, kuri anksčiau kategoriškai žadėjo atsistatydinti, jei Seimas nepritars pirmalaikių rinkimų iniciatyvai, pareiškė pasikarščiavusi, be to, suprantanti, kad tai negali būti tik jos vienos sprendimas, o priešingai – dėl jos pasitraukimo turi spręsti ją delegavę konservatoriai ir koalicijos partneriai.
Po to vykusiuose uždaruose valdančiosios koalicijos lyderių pasitarimuose tiek premjerė, tiek kiti konservatorių veikėjai paskelbė, kad Vyriausybė nusiteikusi išlikti savo vietoje ir visos sudėties.
Taigi nebus judinami net ir buvę Kauno miesto savivaldybės tarybos nariai, kultūros ir finansų ministrai S.Kairys ir G.Skaistė, kurių galvų dėl galbūt neskaidriai naudotų išmokų jau reikalavo ir prezidentas G.Nausėda.
Čia pat dešinieji iš koalicijos partnerių pradėjo reikalauti labiau remti Vyriausybę, jeigu nori, kad ji liktų ir dirbtų, bet pirmiausia, aišku, įsipareigoti besąlygiškai paremti įstrigusią mokesčių reformą.
Tuo metu mažesnieji koalicijos partneriai pasiuntė konservatorius atgal į jų mišką išsiaiškinti savų santykių ir pareikalavo tai padaryti kuo greičiau.
Kartu liberalai ir „laisviečiai“ užkulisiuose grasinosi patys nuo šiol kur kas kiečiau spausti purve išsivoliojusius ir apsijuokusius dešiniuosius.
Šiaip ar kitaip, konservatoriai, penktadienio pavakare skubiai sukviesti į prezidiumo posėdį, rinkosi tarp dviejų alternatyvų – arba palikti premjerę ir viską kaip buvo, bet visai vasarai tapti pagrindiniu pajuokos objektu, arba atsistatydinti Vyriausybei, o tai galbūt baigtųsi pirmalaikiais Seimo rinkimais.
Štai toks viso triukšmo ir painių politinių strategijų atmušinėjant čekiukų skandalą rezultatas.
