Vieni randa visus atsakymus Biblijoje, Korane, Bhagavadgytoje ar kituose šventraščiuose, kiti – Platono ar vėlesnių išminčių raštuose. Arba internete, kuriame apstu ir savigydos, ir saviugdos patarimų, kuriuos dalija tiek rimti specialistai, tiek šarlatanai.
Jau aprašyta ir tai, kas dedasi Rusijoje ir netgi kas jos laukia.
Bet tikrieji įvykiai gerokai pralenkia autorių fantaziją bent jau laiko atžvilgiu. 1920 m. J.Zamiatinas sukūrė romaną „Mes“, kuris Sovietų Sąjungoje taip ir nepasirodė, o ir lietuviškai buvo išleistas tik 2009 m. Nieko stebėtino, nes ši antiutopija pasakoja apie Vieningąją Valstybę, kurios gyventojai tūno už Žaliosios Sienos prižiūrimi Sergėtojų Biuro, o vietoj vardų turi numerius.
Net ir vadinami ne žmonėmis, o numeriais. Tiktai autorius tokią ateitį įsivaizdavo XXVI amžiuje. Nors ji jau buvo ant slenksčio – gulagų lageriuose ir katorgos stovyklose atsidūrė milijonai bevardžių „numerių“. Netrukus šį išradimą pakartojo ir naciai savo koncentracijos stovyklose.
2006-aisiais kitas rusų autorius (suprantama, jau seniai gyvenantis ne savo šalyje) A.Sorokinas parašė „Opričniko dieną“. Joje – labai šlovinga, labai dvasinga Rusija, kurios gyventojai perka cigaretes „Rodina“ ir papirosus „Rosija“, rūko visa tai užgerdami degtine „Pšeničnaja“, užsikąsdami sūriu „Rosijskij“.
Sibire jau seniai tvarkosi kinai, kurie vieninteliai dar bendrauja su Rusija, pati šalis nuo likusio pasaulio atsitvėrusi Didžiąja siena, o jos Valdovas atgaivinęs XVI amžiaus caro išradimą – opričniną.
Laksto šie opričnikai po sumažėjusią valstybę kažkodėl „Mercedes“ automobiliais, papuoštais šunų galvomis, ieško prasikaltėlių ir viešai nuplaka juos Maskvos centre, o po sunkaus darbo atsigaivina narkotikais grupinėse pačių opričnikų orgijose.
A.Sorokinas tai įsivaizdavo jau netolimoje ateityje – 2027 metais, tačiau tikrovė pranoko net ir jo fantaziją – juk ar ne taip yra jau dabar? Politinė satyra buvo įgyvendinta pralenkiant visų penkmečių planus!
Kas laukia toliau? 2013 metais to paties A.Sorokino „Telūrijoje“ vaizduojama į gausybę valstybėlių subyrėjusi Rusija: Riazanėje valdo kunigaikštis, Moskovijoje – stačiatikių monarchas, kažkur užkampyje gyvuoja netgi Stalino Sovietų Socialistinė Respublika, savaip tvarkosi Totorija ir Baškirija. Tiesa, romane ir Vakarų Europa jau išsivaikščiojusi mažomis valstybėmis.
Vakarų saulėlydžio galbūt teks palaukti, tačiau su Rusijos subyrėjimo scenarijumi šio romano autorius gal ir neprašovė.
Kai kiekvienas įtakingesnis šios šalies oligarchas kuria savo armiją, netruks ateiti laikas, kai ji bus panaudota. Ir nebūtinai prieš Ukrainą. O kas tuomet? Vėl žvilgtelkime į knygas, tik šįkart ne rusų rašytojų.
Ar kas nors esate girdėję apie Rytų Rumeliją, Korjentesą, Pietų Šetlandą, Bojaką arba Tanžerą? Aš nebuvau, kol neatsiverčiau norvego B.Berge veikalo „Dingusios šalys“.
Taip, tai valstybės, kurios ilgiau ar trumpiau egzistavo nuo 1840 iki 1970 metų. Vienos išties buvo, kitos tik tarėsi esančios nepriklausomos. O juos siejantis dalykas yra šių šalių išleisti pašto ženklai, kuriuos surinko knygos autorius.
Nors tradiciniai laiškai traukiasi į užmarštį, filatelistams dar gali pasisekti išvysti, tarkime, Belgorodo liaudies respublikos, Sibiro Kinijos autonominio regiono ar Karaliaučiaus hercogystės pašto ženklus.
Maskva pati paleido šį džiną iš butelio pradėjusi kurti Pietų Osetijos, Abchazijos, Donecko, Luhansko ir kitas neva nepriklausomas respublikas. Tik kas sakė, kad tas džinas negali atsisukti prieš savo šeimininką?
O kas toliau? Ateities nenuspėsi, todėl skaitykime knygas.
