Atsižvelgiant į šalių BVP ir gyventojų skaičių, narės turės priimti tam tikrą dalį migrantų arba sumokėti atitinkamą mokestį. Taip siekiama padėti šalims, kurios susiduria su didžiausiais migrantų antplūdžiais, tokioms kaip Graikija ir Italija. Visgi, po 12 valandų diskusijų Tarybai dėl šio sprendimo nepavyko įtikinti visų narių, šiam sprendimui paprieštaravo Vengrija ir Lenkija, o Lietuva, Slovakija, Bulgarija ir Malta susilaikė.
Pasak vidaus reikalų viceministro Arnoldo Abramavičiaus buvo svarstomi du reglamentų projektai. Vienas jų apibrėžė migracijos procedūras, kitas – migracijos valdymą. Jo nuomone, susidarė įspūdis, kad reglamentai nevisai atitinka Lietuvos lūkesčius.
„Tie lūkesčiai yra labai racionalūs. Visi suprantame, kad Europai reikalinga nauja subalansuota migracijos politika, kuri atlieptų ir pietinių šalių rūpesčius, kurios susiduria su gerokai didesniu spaudimu negu mes dabar, taip pat turi atliepti ir rytinių šalių, tokių kaip Lietuva, Lenkija, netgi Suomija, kurios savo migracijos sprendimus sieja su padidinta sienos apsauga, ir trečių šalių grupę – tikslo šalis, Prancūzija ir Vokietija, kur susiformavusios migrantų diasporos. Subalansuoti visų šių šalių interesus yra pakankamai sudėtinga, – „Žinių radijo“ laidoje „Gyvenu Europoje“ kalbėjo vidaus reikalų viceministras.
A. Abramavičiaus teigimu, Lietuva suvokia, kad solidarumo mechanizmas, kuomet yra dalijamasi migrantų kiekiu tarp šalių, yra neišvengiamas.
„Kita vertus, norėtųsi didesnio dėmesio būtent toms situacijoms, su kuriomis susiduriame mes ir mūsų kaimynai Lenkijoje ir Latvijoje, instrumentalizavimo fenomenui.
Kaimyninės valstybės instrumentalizuoja arba taiko hibridinės agresijos priemones ir siunčia migrantus. Mūsų siekis susilaikant nuo tų dviejų reglamentų buvo atkreipti dėmesį, bet tai nereiškia, kad mes kvestionuojame pačią naujos migracijos politikos esmę“, – teigė vidaus reikalų viceministras.
Atsižvelgiant į dabartines taisykles, Lietuva pagal gyventojų skaičių ir BVP, turėtų priimti 158 migrantus arba už kiekvieną nepriimtą pabėgėlį Europos Komisijai sumokėti 20 tūkst. eurų. „Kertinė Lietuvos pozicija buvo, kad šalis narė galėtų pasirinkti. Turbūt dėl ko žlugo tas 2016 metų paskirstymo mechanizmas, nes Europos Komisija imperatyviai nurodė, kad Lietuva, pavyzdžiui, turi priimti 1077 migrantus. Lenkija, Vengrija tuomet pasakė „ne, mes to nedarysime“.
Tai naujuoju atveju mechanizmas būtų lankstus. Svarbu ir kad šalis narė galėtų pasirinkti, kas yra priimtiniau, ar 158, pagal dabartinį algoritmą, migrantai, ar sumokėti 3 milijonų solidarumo įnašą. Aš manau, tai yra pakankamai lankstu. 158 migrantai nėra tas skaičius, kuris turėtų mus gąsdinti. 2021 metais, mes vien per kelis mėnesius turėjome virš 4000 migrantų. Mūsų pajėgumai nesunkiai leistų priimti 500, per 500 apgyvendinimo vietų įveiklinti bet kuriuo momentu“, – pažymėjo A. Abramavičius.
Lietuva, Slovakija, Bulgarija ir Malta susilaikė. Malta, pasak viceministro, taip pasielgė dėl salos specifikos, o likusios trys šalys akcentavo instrumentalizavimo fenomeną.
„Mes, Slovakija, Bulgarija akcentuojame, kad tą skaičių, 158 migrantus ar 3 milijonus eurų sumokėti į solidarumo fondą, kad būtų galimybė jį sumažinti šalims, kurios patiria instrumentalizavimą, spaudimą. Jei 2021 metais sulaukėme 4000 migrantų, tai tais metais mes tikrai neturėtume būti donorai, turėtume būti recipientai.
Mūsų požiūriu, reikia instrumentalizavimo fenomeną suvesti su solidarumo naštos mažinimu. Tai būtų, aš manau, pakankamai racionalu ir objektyvu. Kol kas tai tekste neatsispindėjo, yra nuorodos į instrumentalizavimą, bet manome, kad galbūt nepakankamai aiškiai tekste išdėstyta“, – nurodė A. Abramavičius.
Visgi, svarbu paminėti ir tai, kad priėmus naująją migracijos politiką Lietuvai, susidūrus su panašiu migrantų antplūdžiu iš Baltarusijos, kitos šalys privalėtų padėti labiau. „Jei patirtume spaudimą, turėtume galimybę kreiptis į Europos Sąjungą dėl solidarumo. Šis procesas, mechanizmas yra universalus“, – akcentavo viceministras.
2016 metais į Lietuvą atsiųsti 1077 migrantai, tačiau iš jų, pasak vidaus reikalų viceministro, Lietuvoje pasiliko tik apie 100.
Kol kas, sprendžiant dėl naujo migracijos solidarumo mechanizmo, nėra itin diskutuojama, ką daryti, kad migrantai noriai pasiliktų jiems priskirtoje šalyje, bet, pasak viceministro, tam yra skiriamas prieglobsčio, migracijos ir integracijos fondas, iš kurio valstybės galėtų finansuoti tų migrantų integravimo programas.
„Kitą vertus, atvykimas juk irgi bus laisvanoriškas, tai nebūtų priverstinis šalies priskyrimas sirams, jemeniečiams, ar žmonėms iš Nigerijos atvykti į Lietuvą. Jie galės savanoriškai rinktis, į kurią šalį vykti. Tam, kad norėtų likti, turi su šalimi turėti sąsają, integruotis, mokytis kalbos“, – teigė A. Abramavičius.
Lenkija ir Vengrija naujajai migracijos politikai prieštarauja. Kalbama, kad jos nenori nei priimti migrantų, nei mokėti baudų. „Jos visą laiką pasisako už laisvanorišką solidarumą ir kad tai pačios valstybės pilna diskrecija ir kompetencija yra spręsti migracijos klausimus. Dėl to pasisakė neigiamai ministrų Tarybos posėdžiuose, ir mano, kad tai turi spręsti Europos Sąjungos vadovai. Ateinančioje Europos Vadovų Taryboje migracija bus svarstoma, remiantis vidaus reikalų ministrų išvadomis“, – sakė politikas.
„Nors visos šalys turėjo skirtingą požiūrį, bet turbūt šis procesas yra neišvengiamas“, – „Žinių radijo“ laidoje „Gyvenu Europoje“ kalbėjo vidaus reikalų viceministras A. Abramavičius.
