Anksčiau irgi būdavo, kad premjeras, Seimo pirmininkas, prezidentas neretai niekindavo vienas kitą, o tai, be abejo, atsiliepdavo ir jų politiniams santykiams bei elgesiui. Jie nevengdavo netgi įžeidžiančių žodžių, tačiau, kiek įmanoma prisiminti, tiktai užkulisiuose ar už akių.
O dabartinės valdžios viršūnės jau senokai demonstruoja, kad buvusios jų pirmtakų santykių linijos ar taisyklės – nė motais.
Konservatorių viršūnės, pirmiausia premjerė I.Šimonytė bei partijos vadovas, užsienio reikalų ministras G.Landsbergis ir prezidentas G.Nausėda, į akivaizdų „šaltąjį karą“ stojo kone nuo pat dabartinės valdančiosios daugumos kadencijos pradžios.
Šis karas išsiliedavo ir karštomis replikomis vienas kito atžvilgiu, o pastaruoju metu galutinai paaiškėjo, kad abi valstybės valdžios šakos ir viršūnės iš esmės nebeturi bendravimo kanalų ir sąlyčio taškų.
Bent tokių, kuriuos būtų galima vadinti normaliais ir darbiniais.
Vieša paslaptis, kad prezidentas su premjere ir užsienio reikalų ministru akis į akį nėra bendravę nežinia kiek mėnesių. Negana to, tais atvejais, kai G.Nausėda dalyvauja kokiame nors viršūnių susitikime, Vyriausybė negauna informacijos iš Prezidentūros, o prašinėja jų užsienio kolegų.
Tai – viena makabriškiausių šių santykių apraiškų, žinoma, be nuolatinių tarpusavio viešų rungtynių, kas iš tiesų yra svarbiausias tarptautinėje arenoje.
Tai, kad tokie santykiai jau baigia pasiekti naujas aukštumas, parodė ir bene svarbiausias šios savaitės vidaus politikos įvykis – Seime perskaitytas prezidento G.Nausėdos metinis pranešimas.
Tiesa, pats pranešimas nei turinio, nei stiliaus, nei tonacijos požiūriu ir vertinant jį atsietai nuo konteksto nieku gyvu neliudytų, kad mūsų valdžios viršūnės yra tokios būklės.
Šalies vadovo pranešimas buvo paskutinis prieš būsimus prezidento rinkimus, kuriuose G.Nausėdai reikia kuo labiau atsiskirti, viena vertus, nuo savo pagrindinių oponentų dabartinių valdančiųjų, kita vertus, nuo bene pagrindinio galimo konkurento, „šeimamaršininkų“ lyderio I.Vėgėlės.
Negana to, pati valdančioji dauguma ką tik taip susimurdė vadinamajame čekučių skandale, kad tik paskutinis tinginys pro šalį praeitų jai neįspyręs.
Padėtis užsienio politikos srityje irgi įtempta – karas Ukrainoje darosi vis platesnis ir brutalesnis, o NATO viršūnių susitikimas Vilniuje, kuriame Ukraina greičiausiai negaus apčiuopiamų narystės Aljanse garantijų, gresia virsti ir Lietuvos diplomatijos nesėkme.
Neabejotina, kad oficialiojo Vilniaus bokštai dėl to kaltins vienas kitą.
Taigi bent kai kurių tos būsimos audros užuominų buvo galima tikėtis išgirsti ir metiniame pranešime.
Prezidentas, į pranešimo epicentrą iškėlęs valstybės tikslą tapti „draugiškiausia šeimoms Europos Sąjungos valstybe“, priminė valdantiesiems skandalą su isterišku užmoju rengti pirmalaikius Seimo rinkimus ir itin pliekė jų veiklą švietimo, sveikatos apsaugos, susisiekimo, žemės ūkio, socialinių reikalų srityse.
Apie sąskaitų suvedinėjimą ir kitokius asmeniškumus G.Nausėda užsiminė ir užsienio politikai skirtoje dalyje.
Vis dėlto pranešimas buvo toks padrikas, valdininkiškai glotnus, ištęstas, kad net kai kurie Seimo opozicijos lyderiai pažėrė priekaištų. Iškalbinga, tačiau jie šiuo požiūriu susikeitė vietomis su valdančiaisiais.
I.Šimonytė pranešimą tiesiai įvardijo kaip rinkiminę kalbą ir kietai atmetė G.Nausėdos kaltinimus valdantiesiems, kad šie esą nesirūpina žmonėmis, pavadindama tai populizmu.
Premjerė vėl ironiškai stebėjosi tuo, kad ekonomisto išsilavinimą turintis šalies vadovas reikalauja iš dangaus nukabinti papildomus milijardus, kurių esą reikėtų jo idėjoms įgyvendinti.
O G.Landsbergis žengė kur kas toliau – pranešimą prilygino garsiojoje G.Orwello totalitarinėje distopijoje „1984-ieji“ minimoms „neapykantos penkiaminutėms“.
Taigi vienas valdančiųjų lyderių prezidento metinį pranešimą tiesiog paskelbė atviros neapykantos valdantiesiems manifestu.
Regis, Lietuvos istorijoje to dar nėra buvę – iki šiol visi valdantieji, net sulaukę aiškiausios kritikos, arba apsimesdavo jos neišgirdę, arba sakydavo, kad tai pagyros.
Tad tokie konservatorių vedlio pareiškimai nuskambėjo kaip atvirai į oponento veidą mestos šarvuotos pirštinės žvangesys. Kartu, žinoma, ir kaip atitinkamų savo jausmų vieša deklaracija.
Opozicijos teigimu, tų jausmų dešiniųjų svarbiausieji neslėpė ir tribūnoje esant prezidentui – į kiekvieną, net švelniausią, jo pastabą valdantiesiems reagavo demonstratyviai pašaipia veido išraiška ir žvilgsniais.
Žinoma, visa tai ir dar daugiau G.Nausėdos komanda užsirašė į užrašų knygelę juodais viršeliais.
Žinant jų kerštingumą, neabejotina, kad pasižymėtas ir galimas atpildas. O pirmo atpildo galima tikėtis jau po NATO viršūnių susitikimo.
Tačiau tikėtina, kad Prezidentūra ras progą atsigriebti kur kas anksčiau ir kitame fronte.
Iškalbinga, kad tą pačią dieną kai kurie valdančiosios koalicijos atstovai apkaltino Prezidentūrą ir kariuomenės vadovybę, kad jos esą tyčia neatsiuntė tinkamo lygio savo atstovų į bendrai su Lenkijos aukšto lygio delegacija rengiamą konferenciją Medininkuose, dėl to ji žlugo.
Konstatavus, kad iki eilinių Seimo rinkimų liko dar daugiau nei metai, lieka tiktai spėlioti, kokias naujas formas įgaus svarbiausių valdžios centrų dabar jau atvirai demonstruojama tarpusavio neapykanta.
