Ar tai tiesiog šiek tiek per daug sureikšmintas simbolinis renginys, turintis nedaug ryšio su tuo, kas vyksta ir vyks ant žemės, mūšio lauke?
Iki didžiausio Lietuvos istorijoje valstybinio renginio – NATO viršūnių susitikimo Vilniuje – lieka vos kelios dienos. Tačiau iki šiol neaišku būtent tai, kokia pasaulio istorijos gaire jis taps.
Ukrainai ir uoliausiems jos rėmėjams svarbiausias būsimo susitikimo dokumentas – deklaracija dėl Ukrainos ir NATO santykių bei Ukrainos narystės Aljanse perspektyvų.
Tačiau jau prieš keletą mėnesių buvo galima pradėti prognozuoti, kad toji deklaracija gali būti parašyta šakėmis ant vandens.
Panašiai užkulisiuose niūriai prognozavo ir aukščiausi Lietuvos pareigūnai. Pasak jų, pagrindinės Vakarų šalys toliau baidosi galimo Ukrainos karo ir geopolitinio konflikto eskalavimo ir tikisi jį sulaikyti Ukrainos ribose ar net įšaldyti.
Taigi siekiama, kad deklaracijoje pirmiausia būtų kalbama tik apie tolesnę ir stipresnę karinę paramą Ukrainai, karinį bendradarbiavimą su ja, o apie galimą ir būsimą jos narystę – kuo aptakiau.
Tuo metu Kijevas ir jo rėmėjai nuolat kartojo, kad Ukraina būtinai turi sulaukti arba aiškaus kvietimo prisijungti prie Aljanso, arba aiškaus plano, kada tai įvyks, karui pasibaigus pergale. Visiems lyg ir buvo aiškiausia tai, kad karo pabaiga – svarbiausia Ukrainos priėmimo į Aljansą sąlyga. Juk jei NATO priima kariaujančią šalį, tai reiškia, kad Aljansas automatiškai turi stoti į karą su Rusija.
Bet kokiu atveju esą labiausiai viską stabdo ne kas kitas, o svarbiausios NATO valstybės JAV prezidento administracija.
Artėjant susitikimui vis labiau aiškėjo, kad greičiausiai taip ir yra. Įvairūs aukščiausi Vakarų pareigūnai jau net viešai ėmė kalbėti, kad dabar svarbiausia – karinė parama Ukrainai, o ne jos narystė NATO.
O JAV prezidentas J.Bidenas pareiškė, kad Ukraina turi atitikti visus narystės kriterijus ir jai niekaip negalima palengvinti kelio į Aljansą, net, pavyzdžiui, neįpareigojant įvykdyti vadinamojo narystės veiksmų plano.
Mat daugelis aktyviausių Ukrainos rėmėjų tvirtino, kad šalis turėtų būti pakviesta prisijungti prie NATO be tokių įprastinių procedūrų.
Šią savaitę tokios diskusijos ypač suaktyvėjo.
Užsienio reikalų ministras G.Landsbergis, pranešęs, kad vis dar tebevyksta karštos ir ilgos derybos dėl susitikimo formuluočių, vis dėlto leido suprasti esąs nusiteikęs gana pesimistiškai.
Bet, ko gero, bene aštriausiai pasisakė kadenciją baigusi prezidentė D.Grybauskaitė. Ji užtikrintai pranašavo, kad Aljansas Ukrainą apdovanos tik „gražiais žodžiais“ ir darkart parodys miestui, pasauliui ir Rusijai, jog nieko neišmoko iš praeities.
Krašto apsaugos ministras A.Anušauskas netiesiogiai atkirto G.Landsbergiui, paraginęs visus pesimistus neskubėti ir negadinti reikalo tebevykstant deryboms.
Prezidentas G.Nausėda taip pat tvirtino, kad nereikia skubėti ir užbėgti įvykiams už akių.
Viena vertus, šalies vadovas pareiškė, kad tuo atveju, jei Ukraina būtų pakviesta prisijungti prie NATO nepasibaigus dabartiniam karui, tai automatiškai reikštų trečiąjį pasaulinį karą. Kita vertus, G.Nausėda net pagrasino vetuoti finalinį susitikimo dokumentą, jei jis bus pernelyg aptakus.
Lietuva reikalauja, kad susitikimo metu NATO taip pat prisiimtų aiškesnius ir didesnius įsipareigojimus dėl Baltijos šalių gynybos.
G.Nausėdos poziciją rėmė bei pažangą derybose žadėjo ir Vilniuje lankęsis Lenkijos prezidentas A.Duda. Lenkijos prezidentūra taip pat pareiškė, kad dabartinis karas Ukrainai neturėtų būti lemiama kliūtis būti pakviestai į NATO, o durys jai turėtų būti atvertos taip pat greitai, kaip Suomijai ir vis dar Turkijos bei prie jos prisijungusios Vengrijos blokuojamai Švedijai.
Savus signalus šią savaitę siuntė ir Kijevo viršūnės.
Ukrainos prezidentūra vėl pakartojo, kad tuo atveju, jei Aljanso valia dėl Ukrainos narystės nebus pakankamai „vyriška“, prezidentas V.Zelenskis neatvyks į Vilnių. Tiesa, pastarosiomis dienomis Ukrainoje imta prognozuoti, kad V.Zelenskis vis dėlto turėtų atvykti į Lietuvą, nepaisant to, kokia bus susitikimo deklaracija.
Tuo metu mūšio lauke pačioje Ukrainoje šiomis dienomis nebuvo esminių pokyčių, nors būta prognozių, kad Ukraina žūtbūt norės pademonstruoti NATO viršūnėms Vilniuje ką nors „didelio“.
Rusija toliau stengėsi bombardavimais terorizuoti ir naikinti visus šalies teritorijos kampelius ir kuo giliau įsikasti užgrobtose teritorijose rytuose ir pietuose. O Ukrainos kariuomenė toliau tęsė kontrpuolimą, griežtai atmesdama teiginius, kad jis per lėtas ar net jau žlugo.
Ukrainos kariškiai tvirtino, kad kol kas vyksta tik pirmoji kontrpuolimo fazė, kurios metu stengiamasi beatodairiškai neaukoti žmonių bei ginkluotės.
Kita vertus, teigiama, kad Rusija daugelyje svarbių fronto ruožų, pavyzdžiui, Bachmute ir jo apylinkėse, išlaiko ir gyvosios jėgos, ir artilerijos bei amunicijos persvarą, o ukrainiečiams viso to trūksta.
Žodžiu, bet kokiu atveju Ukrainai iš tiesų bus itin svarbi politinė valia tiekti dar daugiau karinės paramos.
Tam, kad neatsitiktų blogiausias dalykas, – karas iš tiesų atsidurtų aklavietėje.
Bet ar neatsitiks taip, jog pritrūks valios ir šiuo klausimu, netgi tikintis, kad aklavietė pagaliau privers abi puses „derėtis“ ir taip neva viską pagaliau sustabdyti? O tai būtų dar didesnė klaida nei toji, kurią pranašauja D.Grybauskaitė.
