Bet ar tai rodiklis, kad išties auga ir geopolitinis Lietuvos svoris Vakarų aljanse, o tas augimas – tvarus ir ilgalaikis procesas? Prasidėjus Rusijos agresijai prieš Ukrainą tokio augimo požymių išties galima įžvelgti, tačiau džiaugtis tuo kaip tikrai tvariu procesu per anksti.
Išties istoriniu ir svarbiu Lietuvai bei visam aplinkiniam regionui susitikimo rezultatu galima vadinti naujų NATO kolektyvinės gynybos planų patvirtinimą. Svarbiausia, kad pirmą kartą po SSRS griūties Rusija vėl paskelbta pagrindiniu kariniu, konvenciniu pavojumi Aljansui, be to, į priekį pastūmėta strateginė karinės gynybos nuostata.
Iki šiol priešakinės gynybinės pajėgos iš esmės buvo „judesio detektoriai“, kurie siunčia pavojaus signalą kažkur užnugaryje esančioms pagrindinėms pajėgoms pradėti skubėti į antpuolio vietą ir stoti į kovą dėl jau spėtos užgrobti teritorijos. Dabar patvirtinti planai numato, kad gynybos esminis tikslas – nuo pat pradžių visa įmanoma jėga ginti kiekvieną NATO teritorijos žingsnį.
Bet ar susitikimas Vilniuje ženklino tokius istorinius mąstysenos pokyčius ar bent aiškią jų pradžią karo Ukrainoje ir kovos su Rusija kontekste?
Žinoma, ir čia yra daug svarbių poslinkių. Atšauktas reikalavimas, kad Ukraina stojimo į NATO atveju turėtų įvykdyti vadinamąjį narystės veiksmų planą. Sukurta dvišalė NATO ir Ukrainos taryba, kurioje Ukraina turi lygias teises su Aljansu. Be to, taryba padės Ukrainai visais frontais ir visose srityse artėti prie NATO.
Didysis septynetas, o ir kai kurios pagrindinės NATO šalys raštu įsipareigojo nuolatos remti Ukrainą ginklais ir, kas ne mažiau svarbu, rengti jos karius.
Vis dėlto esminis susitikimo Vilniuje ženklas – tas šaukštas deguto, kuriuo tapo NATO formuluotė dėl Ukrainos pakvietimo. Ji skelbia, kad Aljansas bus pasirengęs pakviesti Ukrainą į savo gretas tuomet, kai patys NATO nariai dėl to sutars ir kai tam bus sąlygos, kurias turės atitikti ir Ukraina.
Žodžiu, iš esmės NATO, o kartu visi Vakarai skelbia, kad nenori ne tik kviesti Ukrainos į savo gretas, bet net ir pažadėti ar įsipareigoti kada nors tai padaryti.
Vėliau aukščiausi pareigūnai prisiekinėjo, jog tai tikrai reiškia, kad NATO iš karto pakvies Ukrainą prisijungti, kai tik baigsis karas. Tačiau konkreti pagrindinio dokumento formuluotė tuos pareiškimus paverčia interpretacijomis, kurių gali būti aibė.
Lietuva, kitos Baltijos šalys, Lenkija visą laiką skelbė, kad NATO turi konkrečiai įsipareigoti pakviesti Ukrainą arba dar vykstant šiam karui, arba kai Kijevas jį laimės. Taigi siekta prie pažado pakviesti numatyti dar ir konkrečias gaires, kada ir kaip tai įvyks. To paties paprašė ir Ukraina.
Tačiau NATO viršūnės iš esmės apskritai atsisakė paskelbti, kad būtų pasirengusios ginti Ukrainą nuo naujos Rusijos agresijos bet kada ir bet kokiomis sąlygomis. Priežastis, nepaisant visų retorinių manevrų, aiški – baimė, kad taip NATO gali būti kaip nors įtraukiama į jau dabar vykstantį karą.
Kartu Aljansas atsisakė ir apibrėžti, kas būtų ta „karo pabaiga“. Priežastis taip pat aiški.
Juk dabartinis Rusijos režimas, pirmiausia su V.Putinu prie vairo, greičiausiai žūtbūt tęs šį karą net ir tuo atveju, jeigu jo pajėgos bus sumuštos Ukrainoje.
Vadinasi, tikroji karo pabaiga – Kremliaus režimo suirimas ar sugriovimas. Juk paskelbus pakvietimo į Aljansą sąlyga Ukrainos teritorinio vientisumo atkūrimą, tai reikštų, kad įsipareigojama pakviesti šią šalį dar nesibaigus dabartiniam karui.
Ir vieno, ir kito dalyko Vakarai ir NATO tebebijo kaip velnias kryžiaus.
Taigi norima likti dabartinėje „operacinėje sistemoje“ – Ukrainoje verdantis karas lieka šalies geografiniuose rėmuose, o ji kariauja pati su Vakarų ginklais iki neaiškios pabaigos.
Jeigu kontrpuolimas pavyksta – puiku, jei įstringa – reikia pradėti galvoti apie kažkokias „derybas“ ir „įšaldymą“.
Visa tai seniai žinantis Ukrainos prezidentas V.Zelenskis dar prieš atvykdamas į Vilnių deklaracijos formuluotę socialiniame tinkle „Twitter“ piktai pavadino „absurdu“ ir nesuvaldė emocijų. Išgirdę apie tokią reakciją NATO lyderiai, pirmiausia JAV, dar už uždarų durų pagrasino apskritai išbraukti šią formuluotę iš teksto ir net nebeminėti niekur žodžio „pakvietimas“.
Išsigandusi Lietuva, nors ir anksčiau buvo grasinusi vetuoti deklaraciją, jei ji nepatiks Vilniui ir Kijevui, tai būtų galėjusi padaryti greičiausiai tik viena. Anksčiau žūtbūtinę paramą žadėjusios Baltijos sesės ir strateginė draugė Lenkija po JAV grasinimų nutilo it pelės po šluota.
Nors į Vilnių atvykęs V.Zelenskis jau demonstravo gerą nuotaiką, o vėliau kartu su visa Kijevo viršūnių svita džiaugėsi esą puikiais jų valstybei susitikimo rezultatais, šie požeminiai vandenys išsiliejo ir Jungtinės Karalystės gynybos sekretoriaus tirada – esą kartais JAV ir jų sąjungininkams nesuprantamas ultimatyvus ir piktas Ukrainos spaudimas. Ukraina, pasak britų politiko, turėtų būti dėkingesnė už Vakarų karinę paramą, o Vakarai nėra „Amazon“ prekių įsigijimo platforma.
Tai patvirtino senas kalbas, kad bent dalis svarbių Vakarų veikėjų yra nepatenkinti ir suirzę dėl Ukrainos vadovybės „spaudimo“.
Žodžiu, viršūnės atvyko į Vilnių ir išvyko, o Ukraina liko geopolitinėje pilkojoje zonoje. Todėl lieka ir karas, kurį Rusija, taip pat atidžiai klausiusi ir skaičiusi, kas vyko susitikime, tęs su nauja jėga.
