Vilniuje praėjusią savaitę susirinkę NATO valstybių lyderiai jų taip ir neįvardijo. Aišku viena: kol Ukrainoje vyksta karas, ši šalis liks prieangyje.
Nors Vilniuje pasiektus susitarimus pasaulio šalių lyderiai ir Lietuvos politikai vertino ir vertins skirtingai, dar nepasibaigus viršūnių susitikimui tapo akivaizdu, kad skirčių yra ir jos gali ryškėti, ypač artėjant naujam politiniam sezonui.
Neabejotina, kad NATO viršūnių susitikimo atgarsiai lydės kitąmet Lietuvoje vyksiančius prezidento, Europos Parlamento ir Seimo rinkimus.
Tai signalizuoja ir pirmieji kai kurių mūsų politikų pareiškimai apie Vilniuje esą padarytą klaidą bei raginimai kuo skubiau ją ištaisyti. Antai Ž.Pavilionis tikėjosi, kad J.Bidenas tai padarys dar būdamas Lietuvoje.
Baltųjų rūmų šeimininkui į atlapus kibęs Užsienio reikalų komiteto pirmininkas ne vienintelis, kuris priekaištavo, kad aptakios formuluotės dėl Ukrainos narystės NATO – Rusijos pergalė, o Aljanso vienybė suskaldyta.
Kai kam užkliuvo ir G.Nausėdos raginimai pasidžiaugti tuo, kas dėl Ukrainos buvo padaryta, – esą galėjo nebūti ir to.
Renginio šeimininko noras matyti puspilnę, o ne pustuštę stiklinę suprantamas – dar renginio išvakarėse Ž.Pavilionis užsiminė apie šalies užsienio politikos vairininko laukiančius išbandymus.
Tad G.Nausėdai turbūt neišvengiamai teks gerokai paplušėti visus įtikinėjant, kad Lietuva pasielgė tinkamai nepasinaudojusi veto teise.
Turbūt bus laukiama ir paaiškinimų, kodėl V.Zelenskį į Vilnių atsiviliojusi Lietuva drąsiau nepakovojo dėl galimybės jam bent kreiptis į NATO lyderius prieš priimant galutinį sprendimą.
Galiausiai viskas turėtų susitelkti į klausimą: ar Vilniuje pasiekti rezultatai yra G.Nausėdos laimėjimas, ar pralaimėjimas ir kas atsakingas dėl neišsipildžiusių didelių lūkesčių?
Kaip prieš susitikimą įžvelgė prezidento patarėjas K.Budrys, nesėkmės yra našlaičiai, o sėkmės atveju išsirikiuoja ilga eilė norinčiųjų užsikabinti medalius.
Bene ryškiausias nesenas pavyzdys – politikų reakcija po Konstitucinio teismo sprendimo dėl migrantų sulaikymo, kai atsakomybės už priimtą antikonstitucinį įstatymą kratėsi visi.
Ministrė A.Bilotaitė, pakvipus baudžiamajai atsakomybei, vartė akis aiškindama, esą ji niekuo dėta – už įstatymą vieningai balsavo visas Seimas, įskaitant opoziciją. Iškart priminta, kad Konstitucijai prieštaraujantį įstatymą pasirašė ir G.Nausėda.
Bet verta prisiminti, kaip kovose su migrantais reitingus užsiauginusi A.Bilotaitė anksčiau skubėjo piktintis, kad Prezidentūra tariamai kėsinasi sau prisiskirti nuopelnus už suvaldytą neteisėtų migrantų krizę.
Tada valdantieji, išgirdę Prezidentūros svarstymus, kad šią krizę Vyriausybė ėmė spręsti tik paraginta G.Nausėdos, puolė priekaištauti, esą norima pasišildyti kitų šlovės spinduliuose.
Įnirtingos politikų lenktynės dalijantis medalius neseniai užvirė ir Vokietijai pranešus, kad šios šalies kariai Lietuvoje vis dėlto bus dislokuoti nuolat.
Anksčiau Vokietija savo karius žadėjo prireikus atsiųsti per dešimt dienų. Dėl to užsienio reikalų ministras G.Landsbergis netgi viešai buvo užsiminęs apie naujų partnerių paiešką. Aštrią konservatorių lyderio retoriką, kuri jau buvo ėmusi temdyti dvišalius Lietuvos ir Vokietijos santykius, kritikavo ne tik G.Nausėda
Diplomatijos vadovui priekaištauta, kad aštrus jo liežuvis gali viską pagadinti, esą lietuviams derėtų būti meilesniems. Todėl vokiečiams galiausiai pranešus Lietuvą pradžiuginusią žinią konservatoriai iš karto prapliupo pagyromis savo vedliui.
Vis dėlto greičiausiai sprendimas dėl brigados priimtas visiškai spontaniškai, vokiečių ministrui jau skrendant į Vilnių, ir vargu ar tam turėjo įtakos daugelį sugluminęs G.Landsbergio tryptelėjimas koja. Be to, dar nežinia, ar džiūgaujama ne per anksti.
NATO viršūnių susitikimo Vilniuje metu matėme, kad ir tryptelėjimas koja, ir trypčiojimas vietoje gali turėti skirtingų pasekmių, o susipynus galūnėms gali likti be medalio ir šlovės. Bet jos nebūtų gaila, jei Ukrainai pavyktų įrodyti, kad Vakarų lyderiai trypčiojo be reikalo.
