Dar gerokai prieš NATO viršūnių susitikimą Vilniuje buvo galima prognozuoti, kad tuo atveju, jei Lietuvai nepavyks išlupti Ukrainos pakvietimo į Aljansą arba bent aiškaus plano, kada tai galėtų įvykti, mūsų vidaus politikos virtuvėje bus daužomos lėkštės.
Prognozė, kad oficialiajam Vilniui čia gresia pralaimėjimas, išsipildė. Tačiau rimta raganų medžioklė neįvyko ir greičiausiai neįvyks. Ir Prezidentūra, ir Vyriausybė, matyt, suvokė, kad paskelbti pralaimėjimą ir tuo pagrindu imti kaltinti kitą pusę būtų žalinga visiems.
Taigi visi aukščiausi Vilniaus bokštai labiausiai džiaugėsi dėl vienos pusiau pilnos stiklinės pusės – paramos Ukrainai ginklais, pažadų jai suteikti gynybos garantijas, NATO gynybos planais rytiniam sparnui.
Bet apie antrąją pusę buvo veikiau nutylima arba ji pašlakstyta rožiniu vandeniu.
Atviriau apie tai, kad Lietuva dėl Ukrainos nepasiekė savo tikslų, keltų specialioje Seimo rezoliucijoje, kol kas kalbama tik už uždarų durų.
Vis dėlto neapsieita ir be viešų aistrų. Jas užkūrė Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas konservatorius Ž.Pavilionis.
Vilniaus susitikimo formuluotę dėl Ukrainos jis prilygino liūdnos atminties 2008 metų Bukarešto susitikimo formuluotėms ir pareiškė, kad tai reiškia Rusijos pergalę, negana to, labiausiai sukritikavo JAV ir prezidentą J.Bideną.
Savo nusivylimą konservatorius net konvertavo į grasinimus JAV vadovui – esą Lietuvos politikai per būsimus prezidento rinkimus gali pradėti raginti Amerikos lietuvius nebalsuoti už J.Bideną.
Opozicijos atstovai tuojau pat prisiminė ankstesnius Ž.Pavilionio pareiškimus kitomis temomis, jo buvusį konfliktą su konservatorių lyderiu, užsienio reikalų ministru G.Landsbergiu, kainavusį išsišokėliui Seimo komiteto pirmininko postą.
Dabar vieni siūlė jį vėl atstatydinti, kiti mojo ranka – esą tai beprasmiška iki Seimo kadencijos pabaigos liekant tik metams.
Žinoma, per kepurę Ž.Pavilioniui, kartu ir jo politiniams vadovams, kepštelėjo ir Prezidentūra – priminė, kad kariauti reikia su priešais, o ne su pagrindiniais sąjungininkais, o tokie išpuoliai kenkia visai valstybei ir jos įvaizdžiui svarbiausioje sostinėje – Vašingtone.
Ratilai dėl Ž.Pavilionio žodžių kilo ir dešiniųjų viršūnėse. Tačiau nors ir piktinasi bendražygio įkarščiu, konservatoriai suvokia, kad vėl išrauti jį iš posto būtų tiesiog juokinga.
Bet kokiu atveju svarbiausias bendras vaizdas – rimto NATO viršūnių susitikimo nesėkmių analizavimo valdžios olimpe bent iš šono nematyti – vietoj to matome triukšmaujantį Ž.Pavilionį ir jo tramdytojus.
Kur kas daugiau pavojų valstybės įvaizdžiui ne tik Vašingtone, bet ir visame NATO gresia sukelti kita su viršūnių susitikimu susijusi istorija – slaptų šio renginio organizavimo ir saugumo duomenų nutekinimas.
Programišių grupuotė, greičiausiai susijusi su Rusijos specialiosiomis tarnybomis, socialiniuose tinkluose paviešino visą atitinkamą informaciją, kurioje nurodomi konkretūs viešbučiai, kuriuose esą apsistojo įvairių valstybių lyderiai, delegacijos, minimi jų atvykimo į oro uostus laikai, taip pat apsaugos darbuotojų vardai ir pavardės, jų esą turėtų ginklų tipai, pavadinimai, kiti duomenys.
Greičiausiai tai ir demonstratyvus pasityčiojimas iš mūsų tarnybų, ir rimtas signalas joms.
Ne atsitiktinumai ar sutapimai atrodo ir susitikimo dienomis į kai kurias žiniasklaidos redakcijas bei jų vadovų telefonus iš skirtingų neidentifikuojamų numerių pylęsi skambučiai su įrašytais balso grasinimais susprogdinti pastatus.
Paaiškėjus susitikimo duomenų nuotėkiui įvairūs mūsų oficialūs pareigūnai ir politikai mėgino vaizduoti, kad nieko ypatingo neįvyko, esą reikia nepasiduoti provokacijai, be to, greičiausiai visa tai tėra dezinformacija.
Tačiau kai kurie ekspertai, buvę ir esami pareigūnai tiek viešai, tiek neviešai tvirtino, kad rusų paskelbta informacija atrodo esanti visiškai tikra, o tai reiškia tik viena – Lietuva apsijuokė ir susikompromitavo nesugebėjusi užtikrinti deramo saugumo.
Šią savaitę Nacionalinis krizių valdymo centras oficialiai patvirtino, kad nutekinti duomenys „yra susiję su įsilaužimu į šalies institucijų sistemas“. Tuo pasakyti mažiausiai du dalykai – išties buvo įsilaužta į sistemas ir tie duomenys yra autentiški.
Tiesa, Krizių valdymo centro vadovybė išvedžiojo, kad neva dar nėra aišku, ar tie duomenys išties autentiški, ir aiškino, jog reikia laukti policijos atliekamo tyrimo rezultatų.
Bet tai vėlgi atrodo kaip mėginimas menkinti incidento svarbą. Iš visų minimų institucijų akys pirmiausia krypsta į Vadovybės apsaugos tarnybą. Tačiau tai – tik detalės.
Bene svarbiausia, kad Lietuva, jau ne vienus pastaruosius metus aukštinanti save kaip kibernetinio saugumo ir kitų „kiberreikalų“ švyturį, sugebėjo praleisti tokį smūgį žemiau juosmens tokio renginio proga.
Nežinia, ar tai kaip nors paveiks NATO partnerių pasitikėjimo Lietuva lygį pačiame Aljanse. Reikia tikėtis, kad ne. Bet, kalbant tiesiai, tas duomenų nuotėkis neprideda solidumo nei mūsų „institucijų sistemoms“, nei pačioms institucijoms.
Šiuo atveju tikrai visu aštrumu turėtų būti iškelti tradiciniai klausimai: kas kaltas ir ką daryti, kad ateityje tai nepasikartotų?
Tik ar dabar nebus verčiau mėginama apsaugoti pasaulinio masto renginio ir savo, kaip jo šeimininkų, didybę stengiantis tuos klausimus patyliukais užtrinti?
