S.Darius ir S.Girėnas kėlė tikslą be sustojimo perskristi Atlanto
vandenyną – iš Niujorko (JAV) į Kauną. Norėdami įveikti tuo metų
neįtikėtinai ilgą maždaug 8 tūkst. kilometrų atstumą jie 1933 metų
liepos 15-osios rytą „Lituanica“ pakilo su 3 tūkst. litrų benzino ir 100
litrų tepalo.
Jau kitą dieną atskrendančio orlaivio Aleksoto aerodrome laukė maždaug
25 tūkst. žmonių – tai neįtikėtino dydžio tiems laikams žmonių minia,
kuri niekada vėliau šioje vietoje nesusirinko.
Deja, atskrendančių drąsaus žygio sumanytojų žmonės taip ir nesulaukė –
„Lituanica“ nukrito dabartinės Lenkijos teritorijoje, kurioje skrydžio
metu šeimininkavo Vokietija. Į Kauną buvo atskraidinti tik žuvusiųjų
kūnai.
Skrydžio jubiliejus Kaune buvo paminėtas paprastai ir kukliai – Kauno
savivaldybės bei Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų atstovai
aplankė S.Dariaus ir S.Girėno kapavietes Aukštųjų Šančių kapinėse,
padėjo gėlių.
Tiesa, liepos 15-ąją S.Dariaus ir S.Girėno aerodrome vykusios aviacijos
šventės, kurioje įspūdingais skrydžiais džiugino pilotai iš Lietuvos ir
užsienio, pagrindiniu akcentu tapo „Lituanicos“ skrydžio per Atlantą 90
metų jubiliejus.
Kažkokio išskirtinio minėjimo turbūt ir nereikėjo – tiek Kaune, tiek
kituose šalies miestuose nestinga pagarbos S.Dariui ir S.Girėnui ženklų
– jų vardu pavadinta daugybė gatvių, mokyklų, pastatyta paminklų.
Vis dėlto Kauno valdžia praleido gerą progą kitaip paminėti skrydžio
jubiliejų ir sukelti naują susidomėjimo juo bangą.
Lėktuvo katastrofos priežastys iki šiol nėra aiškios, o daugybės tyrimų
išvadose vyrauja įvairios prielaidos – pasibaigė degalai, pražudė
blogos oro sąlygos ar lakūnus tiesiog įveikė nuovargis.
Po S.Dariaus ir S.Girėno žūties kilo dar daugiau naujų paslapčių. Lig
šiol nėra tiksliai žinomos visos aplinkybės, kaip balzamuoti jų kūnai
daugiau kaip du dešimtmečius buvo slepiami dabartinio Lietuvos sveikatos
mokslų universiteto rūmuose A.Mickevičiaus gatvėje, o vėliau perlaidoti
Aukštųjų Šančių kapinėse.
Pabandyti atsakyti į šiuos klausimus galėtų išsamus tyrimas.
Sunku patikėti, kad galima sužinoti sensacingų naujienų, kai dauguma šių
įvykių liudininkų jau seniai mirę?
Vasario 16-osios Aktas buvo pasirašytas dar anksčiau, tačiau tuometinis
Vytauto Didžiojo universiteto profesorius L.Mažylis prieš šešerius metus
sugebėjo jo originalą aptikti Berlyno (Vokietija) archyve.
Prieš pradedant dokumento paieškas taip pat niekas netikėjo, kad prof.
L.Mažylis gali surasti ką nors įdomaus, tačiau kaunietis paneigė
prognozes.
Vokietijos, Lenkijos ir Lietuvos archyvuose turbūt dūlėja daugybė su
S.Dariumi ir S.Girėnu susijusių dokumentų, kurių kelis dešimtmečius
niekas nelietė ir turbūt net neieškojo.
Jeigu Kauno savivaldybė inicijuotų ir prisidėtų prie tokio tyrimo, yra
didelė tikimybė sužinoti intriguojančių paslapčių apie dvi iškilias XX
amžiaus pradžioje gyvenusias asmenybes.
Tai būtų tikrai prasmingesnė investicija negu tviskančio tauro
skulptūros ar obelisko policijai statyba. Joks kitas šalies miestas
nėra taip glaudžiai susijęs su legendiniais lakūnais kaip Kaunas.
Nepavyktų atskleisti visų paslapčių? Ne bėda, bent jau intriguojantį
filmą apie paieškas, įvairias įvykio versijas ir ekspertų vertinimus
tikrai galima susukti.
Prieš 40 metų buvo sukurtas vaidybinis filmas „Skrydis per Atlantą“,
pasakojantis apie S.Dariaus ir S.Girėno žygį, tačiau reikėtų įvertinti
aplinkybę, kad sovietmečiu sukurta juosta gali turėti ideologinį foną, o
jos siužetas – smarkiai prasilenkti su tikrais įvykiais.
Galbūt toks pasiūlymas pavirs tikrove dar po dešimtmečio, minint
S.Dariaus ir S.Girėno skrydžio 100 metų jubiliejų. Pradėti ruoštis
tokiam projektui nebus per anksti.
