Kad Ukraina, kol tebevyksta karas su Rusija, niekaip negali būti pakviesta į NATO, turėjo būti aišku kiekvienam, mokančiam skaityti ir nepatingėjusiam perskaityti Aljanso sutarties 5-ąjį straipsnį. Vis viena atsirado tvirtinančių, jog įmanoma išimtis ir svarbiausia nebijoti Rusijos, o mes labai drąsūs ir nieko nebijome.
Be abejo, būsimos narystės pažadas Ukrainai galėjo būti suformuluotas aiškiau įsipareigojant, nors konkretaus laiko, kai niekas nežino, kada baigsis karas, nurodyti neįmanoma. Juk prisijungti prie NATO gali būti kviečiama tik šalis, kurioje tuo metu nevyksta kariniai veiksmai.
Galima suprasti ukrainiečių, kasdien krauju stabdančių Rusiją, jausmus. Prezidentas V.Zelenskis turėjo teisę pavadinti absurdu tai, kad NATO viršūnių susitikime Ukrainai nebus pažadėta narystė NATO, neįvardijant net pakvietimo sąlygų, ir pagrasinti, kad jis iš viso neatvyks į Vilnių.
Gal tai buvo ir derybų taktika, tiesa, pavojinga, nes ne paslaptis, kad stipriausia NATO galybė – JAV pasisakė už nuosaikų ir aptakų viršūnių susitikimo komunikatą.
Sunku pasakyti, ar kieta ir karinga Ukrainos laikysena pastūmėjo NATO Vilniuje jai pažadėti net daugiau, nei susitikimo išvakarėse buvo galima laukti, tačiau viešai prasprūdęs amerikiečių susierzinimas rodė, kad ukrainiečiams gali būti priminta, kas yra kas: JAV – davėjai, o jie – tik prašytojai ir turi būti dėkingi už tai, ką gauna.
Aišku, JAV nepaliks Ukrainos likimo valiai, tačiau reikia turėti galvoje, kad kur nors Teksase amerikiečiui ne taip labai ir rūpi ukrainiečių kančios, jis, nors žodžiais ir užjaučia agresiją patiriančią šalį, aukotis dėl jos nenusiteikęs, o nepaisyti savo rinkėjų nuotaikų demokratinės valstybės politikams per daug pavojinga.
Galime net išsijuosę aiškinti neva naiviems vakariečiams, kad Rusija, jeigu nebus sutriuškinta Ukrainoje, nesustos ir eis toliau, bet Los Andžele, Romoje ar Lisabonoje gyvenančio žmogaus tai neįtikins. Ten visuomenės nejaučia tokio Rusijos pavojaus kaip Lietuvoje, nemano, kad rusai įsiverš ir į jų šalį.
Kas kita branduolinio karo rizika. Net 1 proc. galimybė laikoma pernelyg didele, ją stengiamasi sumažinti iki šimtųjų vieno procento dalių, kitaip sakant, paversti faktiškai neįmanoma. Juokinga aiškinti, kad nėra ko rusų bijoti ir nepaisyti jų grasinimų branduoliniu ginklu.
Mes gal nebijome, bet žmonės Vakaruose baiminasi, nes nenori net menkiausios branduolinio karo rizikos, o būti įsitikinę, kad į kampą kaip žiurkė įvaryta Rusija iš desperacijos nepanaudos viską naikinančio ginklo, jie negali, todėl geriau linkę atiduoti jai, pavyzdžiui, Krymą mainais už ramybę.
Ar turime teisę pamokslauti Vakarų politikams, kad jie paiso tokių nuotaikų ir nenori taip, kaip mes, mosuoti kumščiu V.Putinui prieš nosį?
Nereikia pamiršti, kad Lietuva neturi jėgų ne tik kariauti už Ukrainą, bet nepajėgi ir pati apsiginti, jei NATO nesuskubs mūsų gelbėti. Kitaip sakant, ant svetimos kupros norime į rojų įjoti ir dar rėkaujame, kad kupra nepatogi ar rojus vis vien per toli.
Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Ž.Pavilionis, beje, nepraleidžiantis progos pasipuikuoti įtakingomis pažintimis Vašingtone, tiek iš opozicijos, tiek iš saviškių gavo pylos, kad viešai užsipuolė J.Bideną už nuolaidžiavimą Rusijai, o jo kalbą Vilniuje prilygino V.Putino kalbai Miunchene ir grasino raginti Amerikos lietuvius už jį nebalsuoti.
Jei tik J.Bidenas būtų girdėjęs, kas toks tas Ž.Pavilionis, ko gero, būtų atšovęs: „Pats ir kariauk su rusais, o jei negali, užsičiaupk.“
Tad gal liaukimės įsivaizdavę esantys protingiausi, įžvalgiausi ir suvokime, kad Vakarų politikai irgi ne iš kelmo spirti, – jie remiasi šimtus kartų stipresniais analitiniais centrais ir elgiasi ne taip, kaip mums norėtųsi, ne dėl naivumo ar neišmanymo, o vadovaudamiesi savo interesais, atsižvelgdami į savo visuomenių nuotaikas.
