Į globos namų „Užuovėja“ vaikų, nukentėjusių nuo seksualinės prievartos, pagalbos centrą, kuriame ir teikiama specializuota pagalba, laisvų vietų beveik nėra dviem mėnesiams į priekį, sako šio centro psichologė Vilma Paliaukienė.
Anot specialistės, kol kas nesikeičia ir pagrindinė tendencija, kad seksualinį smurtą vaikai dažniausiai patiria artimiausioje savo aplinkoje.
V.Paliaukienės teigimu, vienintelė tokia vieta Lietuvoje vienu metu po savo stogu gali priimti 10 vaikų, o jeigu šis į centrą atvyksta su mama ar tėčiu, vienam iš tėvų taip pat skiriama viena vieta.
Nuo seksualinio smurto nukentėję nepilnamečiai šioje įstaigoje įprastai praleidžia tris paras – tuo metu pagalbą teikia ir su jais nuolat dirba specialistai.
„Teikiama pagalba yra trumpalaikė. Jei yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, vaikui Pagalbos centre gali būti atliekama teismo medicinos eksperto apžiūra bei teisinė apklausa, kuomet Pagalbos centro psichologai padeda ikiteisminio tyrimo teisėjui apklausti vaiką, taip, kaip tai numatyta LR Baudžiamojo proceso kodekse.
Taip pat atliekamas psichologinis įvertinimas dėl galimai patirto smurto bei sudaromas tolimesnės ilgalaikės kompleksinės pagalbos planas. Seksualinė prievarta yra trauma, ne tik vaikui, bet ir visai šeimai, tad pagalba teikiama ir šeimos nariams“, – dėstė V.Paliaukienė.
Eilė – iki rugsėjo
Nuo seksualinio smurto nukentėję nepilnamečiai į „Užuovėjos“ vaikų, nukentėjusių nuo seksualinės prievartos, pagalbos centrą gali patekti dviem būdais. Vienas iš jų – skubos tvarka. Jei prievartos atvejis įvykdytas 72 valandų laikotarpyje, vaikas ar paauglys čia gali patekti bet kuriuo paros metu ir bet kurią savaitės dieną – užtenka paskambinti.
Jeigu smurto auka į centrą patenka iš karto po patirtos prievartos, nedelsiant reikia imtis atitinkamų veiksmų.
„Labai svarbu, kad būtų greitai atlikta teismo medicinos eksperto apžiūra. Tarkime, jeigu yra išžaginimo įtarimas, lieka biologinių įrodymų – pavyzdžiui, spermos likučiai, nudraskymai, žaizdos, ką galime pamatyti dabar. Todėl svarbu, kad vaikas nesipraustų, neišmestų rūbelių, paliktų viską, ką galima perduoti teisėsaugai.
Labai svarbi reakcija čia ir dabar, kad būtų objektyvūs įrodymai, nes savo pasakojimą vaikas gali ir keisti, ypač, jeigu jam prigrasina, jį išgąsdina. Arba jis gali iš viso nebekalbėti.
Bet dažniausiai vaikai pas mus patenka planine tvarka, ir tikrai besikreipiančiųjų skaičius yra didelis. Jau registruojame rugsėjui, tai beveik visos vietos yra užpildytos“, – nurodė V.Paliaukienė, pridūrusi, kad į centrą nukentėjusiuosius užregistruoja tiek tėvai, tiek vaiko teisių apsaugos specialistai ar pati teisėsauga.
Pasak psichologės, „Užuovėjos“ centre vaikas ar paauglys gali būti apgyvendintas tiek su tėčiu ar mama, tiek su tiesiog artimu žmogumi, kuriuo smurto auka pasitiki.
„Su lydinčiu asmeniu galime apgyvendinti ikimokyklinio amžiaus vaikus, kuriems atsiskyrimas nuo artimųjų gali itin sudėtingas“, – paaiškino V.Paliaukienė.
Tiesa, statistika rodo, jog dauguma seksualinio smurto atvejų visgi įvyksta artimoje ar pažįstamoje aplinkoje – neretai net šeimoje. Jeigu specialistams kyla įtarimų, jog į centrą atvykusio vaiko tėvai ar vienas iš tėvų pats yra smurtautojas, kartu jis neapgyvendinamas, net jeigu žmogus neturi įtariamojo statuso teisine prasme.
„O jeigu yra įtarimų, kad tas žmogus, su kuriuo vaikas planuojamas apgyvendinti tas tris dienas, daro jam poveikį, pavyzdžiui, skatina nekalbėti, slėpti, ar sako, kad vaikas pats kaltas, tuomet yra rizika, kad bus trukdoma tyrimui. Mes patys negalime to žinoti, nes iki tol su šeima nedirbame, todėl labai svarbus yra tarpinstitucinis bendradarbiavimas. Reikia, kad visos institucijos dirbtų koordinuotai ir galėtume dalintis informacija“, – portalui lrytas.lt sakė psichologė.
Pasak specialistės, kartais į vaikų, nukentėjusių nuo seksualinės prievartos, pagalbos centrą atvykstantys nepilnamečiai pradeda kalbėti tokiomis frazėmis, kurios įprastoje ir spontaniškoje jų kalboje būtų sunkiai įsivaizduojamos. Tada ir pamatoma, kad vaikui suaugusieji dar prieš atvykstant padarė nemažą įtaką.
„Kartais būna situacijų, kai vaikas pasako, kad jam liepta nieko nepasakoti, nes tada jį atiduos į globos namus ar panašiai“, – kalbėjo V.Paliaukienė.
Psichologės teigimu, tendencija, kad dažniausiai su seksualiniu smurtu nepilnamečiai susiduria artimoje aplinkoje, išlieka ir toliau.
„Tai dažniausiai yra pažįstamas asmuo, ypač, kai kalbama apie mažamečius, ikimokyklinio amžiaus vaikus, kurie vieni niekur nevyksta, visada yra su kažkieno priežiūra. Taip pat tai gali būti ir vaikui pažįstama aplinka – būreliai, mokykla, kiti giminystės ryšiai“, – vardijo „Užuovėjos“ psichologė.
„Iš mūsų statistikos pasitvirtino, kad įtarimas didžiąja dalimi yra artimoje aplinkoje. Kaip yra vėliau – ar tai pasitvirtina, ar ne, mes nežinome, nes vaikas pas mus būna trumpą laiką“, – pridūrė V.Paliaukienė.
Pasak specialistės, tikrieji seksualinio smurto prieš vaikus mastai nežinomi – mat dalis tokių atvejų taip ir lieka nesužinoti, apie juos nėra pranešama.
„Šiais metais vaikai pasiskirstė gana tolygiai – visais mėnesiais jų pas mus būna panašus vaikų skaičius, nepriklausomai nuo sezono. Šią vasarą yra panašūs skaičiai kaip ir mokslo metais ir norint patekti reikia laukti eilėje“, – skaičiavo psichologė.
Tiesa, V.Paliaukienė pažymėjo, jog kartais seksualinį smurtą patyrę nepilnamečiai apie tai užsimena, pavyzdžiui, tik po penkerių metų. Tuomet, jei specialistai įsitikina, kad asmuo yra saugioje aplinkoje, į specialų „Užuovėjos“ centrą gali patekti ir vėliau.
Sutinka, kad pokyčiai vyksta
Portalas lrytas.lt jau skelbė, kad pirmadienio rytą pasirašyta penkiašalė sutartis tarp Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos, Generalinės prokuratūros, Policijos departamento ir Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos. Ja bus siekiama dar efektyviau kovoti su seksualiniu smurtu prieš vaikus.
Ką reiškia toks susitarimas? Socialinės apsaugos ir darbo ministrės Monikos Navickienės teigimu, prokuroras, atliekantis ikiteisminį tyrimą, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo ikiteisminio tyrimo pradžios inicijuos tarpžinybinę atvejo koordinavimo grupę, kurioje bus visų atsakingų institucijų atstovai. Šioje grupėje bus galima individualiai spręsti dėl kiekvienos seksualinį smurtą patyrusio vaiko bylos, grupė rinksis ir priims sprendimus dėl konkretaus vaiko, vaikui bus teikiama visa reikalinga pagalba.
Pasak V.Paliaukienės, institucijos šiuo metu dirba labai stipriai, kad visi reikalingi procesai nukentėjusiam vaikui būtų kuo palankesni. Kuo sklandesnis tarpinstitucinis bendradarbiavimas, tinkama vaiko aplinkos reakcija, tuo didesnė tikimybė, kad prievartos atvejai bus atskleisti ir vaikui bus suteikta savalaikė pagalba.
„Tarkime, numatoma, kad vaikas būtų apklausiamas ne daugiau kaip 1 kartą. Bet realybėje su vaiku yra daug žmonių – tai tėvai, seneliai, draugai, tėvų draugai, mokytojai. Jie gali sakyti: tai tu man papasakok, kas atsitiko. Ir kai vaikas užsimena, kad nukentėjo nuo prievartos, šie ima klausinėti detaliai: kiek kartų, o kaip, o kas, ar tau skaudėjo?
Tada tas apklausinėjimas ne toks, kokį numato teisės aktai, o iš žmonių, kurie yra šalia vaiko ir veikia ne pagal kompetencijas. Dėl to labai svarbu, kad ir tėvai, ir specialistai, ir mokytojai žinotų, kad nereikia apklausinėti vaiko.
Kartais vaikas sako: tai aš jau viską papasakojau mokytojai, kodėl jūs dar manęs klausinėjate? Ir jis nesupranta, kad pasakojimas teisėjui yra įrodymas teisme, o tai, ką jis pasako mokytojai, nėra įrodymas.
Todėl labai svarbu ir greitis – jeigu vaikas užsiminė, tu sureaguoji, galbūt sustabdai pasakojimą, kad nebūtų detalių, perduodi tarnyboms.
Teisėsaugos atstovai suorganizuoja apklausą ir vaikas yra apklausiamas, jo pasakojimas yra autentiškas ir vieną kartą. Tolimesniame teisminiame procese naudojamas įrašas, vaikui daugiau nebereikia kalbėti, tai čia yra siekiamybė“, – aiškino psichologė.
Antradienį paaiškėjo daugiau detalių ir dėl visą Lietuvą sukrėtusios buvusio Seimo nario Kristijono Bartoševičiaus bylos, kurioje figūruoja 4 nuo seksualinio smurto nukentėję nepilnamečiai.
Pasak V.Paliaukienės, tinkamas kalbėjimas apie seksualinę prievartą yra svarbus pripažįstant, jog ši problema egzistuoja, ir ieškant būdų, kaip užkirsti jai kelią bei užtikrinti pagalbą.
„Kita vertus, patiems vaikams tai irgi yra žinia, kad aš nesu vienas, kad yra ir kitų nukentėjusių vaikų. Nes kartais jiems atrodo, kad tik su jais vienais taip vyksta“, – kalbėjo specialistė.
