Atrodytų, tiesiog lygioje vietoje vėl iki dangaus pašoko ginčo dėl poeto Just.Marcinkevičiaus liepsnos. Priežastis – galimas paminklas poetui Vilniuje. Jo viena iniciatorių yra Rašytojų sąjunga.
Su iki šiol neregėta jėga atsinaujino ginčas, rusenęs jau seniai: kaip turėtume vertinti Just.Marcinkevičių? Ar kaip labai svarbią sovietinio režimo ir jo nomenklatūros figūrą, padėjusią režimui valdyti ir „jaukinti“ lietuviškąjį tautinį identitetą, kreipti jį režimui naudinga ir saugia linkme, ar kaip tragišką, bet herojišką asmenybę, itin daug nusipelniusią, kad lietuviškasis tautinis identitetas buvo ne tik išsaugotas, bet dar ir sustiprintas gūdžiausiais sovietinės okupacijos metais; kaip veikėją, kurio dėka lietuviška tapatybė visa griaunančiu srautu išsiliejo režimo griūties išvakarėse?
Esminis klausimas skamba taip: ar bet kokia režimo dalimi buvusias istorines figūras, net vėliau ir tapusias svarbia nepriklausomos valstybės dalimi, mes vis viena turime skelbti kolaborantais?
Tragiška ir komiška, kad ieškant maksimalaus sutarimo dėl šio išties fundamentalaus ne tik sovietinės, bet ir nacių okupacijos vertinimo klausimo, atrodo, nepajudėta nė per žingsnį.
Pirmoji stovykla, akivaizdžiai orientuodamasi į Rusijos karo prieš Ukrainą kontekstą, gula dvigubu lietuvišku kryžiumi už tai, kad Just.Marcinkevičius – apgailėtina ir smerktina sovietinė figūra, neverta jokio paminklo.
Antroji pusė, taip pat ir pats prezidentas G.Nausėda pirmuosius skelbia „inkvizitoriais“ ir šventvagiais, spjaudančiais ant tautos dainiaus kapo.
Matome ir grynai politinį dešiniųjų ir kairiųjų partijų bei jų rėmėjų konfliktą.
Kaip žemėje, taip ir danguje. Valdžios olimpe šiomis dienomis rutuliojosi panašūs, tik dar tragikomiškesni procesai nei plačiojoje kultūros šviesuomenėje. Gaisras įsiplieskė po pirmadienį vykusio Valstybės gynimo tarybos (VGT) posėdžio.
Po posėdžio krašto apsaugos ministras A.Anušauskas feisbuke parašė, jog Lietuva ketina nusiųsti Vokietijai ketinimų protokolą, kad ketina jungtis prie šalių, norinčių įsigyti vokiškų „Leopard“ tankų, koalicijos.
Tai iš karto sukėlė didžiulį politinį triukšmą – pasipylė kritika ministrui.
Vienas pirmųjų feisbuke konservatorių supliekė valdančiosios koalicijos partneris, Liberalų sąjūdžio narys R.Lopata. Jis pareiškė, kad ministras ir kariuomenės vadovybė esą nusprendė, jog yra autonominė respublika valstybėje, ir uždarai ne tik nuo visuomenės, Seimo bei aukščiausių valstybės pareigūnų nusprendė varyti „biznį“ su vokiečiais. Ir ne bet kokį, o pradėti didžiausio Lietuvos istorijoje pirkimo, atsieisiančio apie 2 mlrd. eurų, procedūrą.
Čia R.Lopata įžvelgė ne tik neskaidrumą, bet ir lemtingą geopolitinę klaidą – esą tokio masto pirkinius reikėtų įsigyti pirmiausia iš amerikiečių.
Bet pagrindinė kritika ministrui teko dėl to, kad jis apskritai paskelbė tai, ką paskelbė. Mat esą VGT buvo sutarta apie šį reikalą išvis neužsiminti viešai. Be to, A.Anušauskas neva pažeidė ir įstatymą – tokia informacija yra žymima grafa „riboto naudojimo“.
Būtent pastarąja ministrą apkaltino ne kas kitas, o šiuo metu pagrindinis jo politinis sąjungininkas prezidentas G.Nausėda. Šalies vadovas netgi pridūrė manęs, kad „suaugusiems žmonėms“ tokių dalykų apskritai nereikėtų aiškinti, bet, pasirodo, apsiriko.
Opozicija ėmė tuojau pat reikalauti ministro atsistatydinimo arba atstatydinimo, o jos atstovė A.Širinskienė kreipėsi į prokuratūrą dėl to, kad A.Anušauskas esą pažeidė įstatymus paskelbdamas riboto naudojimo informaciją. Tiesą sakant, keista, kad to paties nepaskelbė Prezidentūra.
Savo indėlį įnešė ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, A.Anušausko partijos bičiulis, konservatorius L.Kasčiūnas. Pasak jo, VGT apskritai nebuvo sutarta, iš kur pirkti tankus, ir ministras taip pakenkė visos valstybės „derybinėms pozicijoms“.
Visa tai dar labiau sustiprino groteskišką vaikų darželio įspūdį aukščiausiems šalies pareigūnams badantis pirštais, kas ką pasakė ar pažadėjo nesakyti VGT dėl dviejų milijardų eurų vertės karinio pirkinio.
Kaip tokie epizodai atrodo valdžios kalbų apie „komunikavimą su visuomene“ gynybos bei jos finansavimo kontekste? Kaip Lietuva atrodo užsienio partneriams?
Ministras aiškino, kad jokios „riboto naudojimo“ ar juo labiau slaptos informacijos jis neskelbė, viskas, ką kalbėjo, buvo vieša. Pasak A.Anušausko, svarbiausias jo motyvas pranešant apie ketinimus prisijungti prie tarptautinės sutarties su Vokietija – apsidrausti nuo kaltinimų ir kritikos, kuri esą ministeriją ir kariuomenę užgriūtų iškart po to, kai žinia apie tai atskrietų iš užsienio.
Kalbėdamas apie tai, kas buvo sutarta ar nesutarta VGT, ministras tik pasakė, kad taryboje pranešė apie tai netylėsiąs.
Vadinasi, galima suprasti, kad A.Anušauskas nepritarė VGT daugumos sprendimui, o taryboje jo ir kitų VGT narių nuomonės dėl to, viešinti tai ar neviešinti, išsiskyrė? Ar Prezidentūra jį kritikuoja dėl to, kad norėjo apie tai paskelbti pati?
O gal tai reiškia, kad ministras, jau seniai kritikuojamas savo partijos lyderio, užsienio reikalų ministro G.Landsbergio ir premjerės I.Šimonytės, dabar gali netekti jį šiame konflikte palaikiusio prezidento pasitikėjimo?
Atsakymai į šiuos klausimus kol kas skendi tirštuose dūmuose. O ar juos išsklaidys lietuviškos vasaros vėjai – abejotina.
