Po Rusijos ir Baltarusijos režimų vadeivų grasinimų esą jų nevaldomų „Wagner“ teroristų antpuoliu mūsiškėje viešojoje erdvėje dominavo kariuomenės ir Krašto apsaugos ministerijos naratyvas – jei tik ta gauja bandys čia kišti nosį, bus sumaišyta su žemėmis nespėjusi sušukti: „Mama!“
Galima iš dalies sutikti, kad viešojoje erdvėje į diktatorių grasinimus reikia reaguoti kuo mažiau arba išvis nereaguoti. Bet dalis visuomenės ir, žinoma, politinė opozicija piktinosi, kad šiuo atveju tyla yra bloga byla.
O tuo metu Lenkijoje baikštieji didžiaakiai ir ramybe apsišarvavusieji buvo susikeitę vietomis.
Premjeras M.Morawieckis pradėjo skambinti varpais dėl planuojančių įsiveržti į vadinamąjį Suvalkų koridorių, o Lenkijos opozicija šaukė, kad valdžia esą kelia audrą stiklinėje ir ciniškai iš to lipdo rinkimų kampaniją.
Bet vėliau audra šiek tiek aprimo. Imta sutarti, kad „Wagner“ kolonų invazijos po ukrainietiškos mėsmalės nei į Lietuvą, nei į Lenkiją neverta baimintis.
Juolab kad tai akimirksniu reikštų Rusijos antpuolį prieš visą NATO. Kai kurie aukščiausieji Vakarų pareigūnai skubiai paskelbė, kad tokie veiksmai taip būtų ir vertinami, nepaisant V.Putino maivymosi, jog jis esą nevaldo tų samdinių.
O atviram karui su NATO, kurį pralaimint Rusijai tektų griebtis atominio ginklo, ji neatrodo pasirengusi.
Kita vertus, akivaizdu, kad už visų šių kalbų ir demonstratyvių manevrų slypi Minsku besidangstančios Maskvos ketinimai vis dėlto pabandyti pabadyti Lenkiją bei jos pasienį, galbūt ir Lietuvą.
Tie pabadymai gali būtų įvairūs – nuo ginkluoto antpuolio prieš pasienio pareigūnus, įsimaišius tarp nelegalių migrantų, ir iki padrikų apšaudymų iš Baltarusijos teritorijos ar netgi teroristinių išpuolių prieš civilinę infrastruktūrą šalių viduje.
Tikslas – pakaitinti situaciją valstybių viduje, pažiūrėti NATO reakciją, pašantažuoti didžiąsias Aljanso šalis kuo greičiau „deeskaluoti“ ir derėtis, o saviems pavaldiniams parodyti „jėgą“.
Tai, kad tokie veiksmai gali būti Rusijos scenarijaus, susijusio su karu Ukrainoje, dalis, gali liudyti ir raketų smūgiai Ukrainos grūdų transporto infrastruktūrai NATO šalies Rumunijos pasienyje, paties grūdų tranzito sandorio nutraukimas.
Maža to, šiomis dienomis įvyko ir incidentas iš galimų scenarijų paletės – Baltarusijos kariniai sraigtasparniai demonstratyviai įskrido į Lenkijos oro erdvę net keletą kilometrų ir pasisukioję grįžo atgal.
Lenkijos pajėgos teisinosi, jog jie skrido taip žemai, kad buvo ne iškart pastebėti.
Taigi neatsitiktinai šią savaitę Lietuvos pajėgų vyriausiasis vadas G.Nausėda surengė asmeninį žaibo žygį į Suvalkų koridorių, kur susitiko su M.Morawieckiu.
Sparnuotasis Husaras ir Vytis, palinkę virš galimo karinių veiksmų teatro žemėlapio, prieš kameras braižė galimas puolimo ir gynybos kryptis.
M.Morawieckis prognozavo, kad tokių incidentų, koks buvo oro išpuolis prieš Lenkiją, daugės.
O G.Nausėda paskelbė, kad Minsko ir Maskvos režimai toliau žengia eskalacijos keliu ir Lietuvai gali tekti uždaryti savo sieną su Baltarusija.
Penktadienį jau pasklido žinia, kad pirmiausia gali būti uždaryti Šumsko ir Tverečiaus pasienio punktai.
Kodėl prezidentas apie galimą išpuolių prieš Lietuvą grėsmę kalba būtent taip?
Tai gali lemti ne tik objektyvus tikrovės vertinimas, noras žengti į koją su strateginiais partneriais, bet ir prasidedanti Lietuvos prezidento rinkimų kampanija.
Pirmieji apie savo kandidatą paskelbė valstiečiai, juo iškėlę bene svariausią savo politinę figūrą – buvusį sveikatos apsaugos ministrą, visiškai lojalų žemvaldžio R.Karbauskio bendražygį A.Verygą.
Vienas tikėtinų būsimų rinkimų favoritų, kurį valstiečiai nesėkmingai mėgino prisivilioti, advokatas I.Vėgėlė dar tyli, tačiau jį jau ėmė raginti viešai prabilti ištikimiausi jo rėmėjai – „maršistų“ ir kitų radikalų atstovai.
G.Nausėda irgi jau beveik atvirai žada kandidatuoti antrajai kadencijai, nes pirmosios jam, pasirodo, neužteko įgyvendinti gerovės valstybės viziją.
Savus kandidatus dėl pozicijų pagerinimo prieš Europarlamento ir Seimo rinkimus greičiausiai teks kelti ir valdantiesiems, jei jie nesusitars dėl vieno bendro kandidato nebūtinai iš savųjų ar net politikos.
Žinoma, įdomiausia, ką kels konservatoriai, kurie kol kas tik žada rengti ilgus ir komplikuotus kandidato rinkimus.
Pajėgiausias bent pagal reitingus – krašto apsaugos ministras A.Anušauskas.
Tačiau pastarosiomis dienomis jis smunka po dar nenupirktų vokiškų tankų vikšrais.
Į prokuratūrą dėl to, kad ministras, paskelbdamas apie ketinimą juos nupirkti, neva paviešino riboto naudojimo informaciją, kreipėsi ne tik opozicija, bet ir prezidentas. Gal ir jis nusprendė atidengti ugnį į galimą konkurentą?
Konservatorių vadovybė jau seniai ir atvirai konfliktuoja su A.Anušausku, dėl to tapusiu artimesniu prezidentui, bet premjerė I.Šimonytė penktadienį paskelbė, kad visiškai pasitiki ministru ir nemato jokio pagrindo jam trauktis.
Vis dėlto įsivaizduoti A.Anušauską kaip galimą dešiniųjų kandidatą į prezidentus dar gerokai per anksti.
Bet kokiu atveju jau matyti, kad mūsų politikai pradeda gyventi tuo pačiu ritmu ir nuotaikomis kaip ir jų lenkų kolegos – būsimais rinkimais. Belieka tikėtis, kad pliekdami vienas į kitą jie nepražiopsos rusų teroristo, nors ir žemai skrendančio sraigtasparniu ar persirengusio migrantu.
