Dar gerokai iki 2020 m. prezidento „rinkimų“, kuriuos A.Lukašenka dar kartą rengėsi „laimėti“, buvo akivaizdu, kad Baltarusijoje kils iki tol neregėti protestai.
Mat tris dešimtmečius valdantis personalistinis režimas, kaip dažnai tokiais atvejais būna, buvo pradėjęs atsibosti vis didesnei visuomenės daliai, prarasti savo psichologinę galią ir autoritetą, atrodyti išsikvėpęs.
Bet daug svarbiau buvo tai, kad didėjo ekonominės ir socialinės problemos, su kuriomis Minsko režimui vis sunkiau sekėsi kovoti.
Be to, strigo Rusijos šalpos bambagyslė, o viską vainikavo koronaviruso pandemija, dėl nevėkšliškos režimo reakcijos į ją maksimaliai užaštrinusi padėtį.
Itin iškalbinga tai, kad kandidatų į prezidentus ratas tąsyk buvo neregėtai didelis, o iššūkį diktatoriui drįso mesti didžiojo verslo, susijusio su Rusija, atstovai.
Tai iš karto paskatino spėliones, kad atsirado įtrūkių režimo viduje, negana to, Kremlius nusprendė pagąsdinti, paauklėti, o gal net ir nuversti A.Lukašenką.
Tačiau viskas pavirto į dulkes. Diktatūra tik dar labiau susitelkė, ir demonstratyviai žiaurių represijų – kankinimų, prievartavimų, teroro ir net žmogžudysčių – volas pervažiavo per gatvės minias skersai ir išilgai.
Protesto lyderiai buvo sukišti į kalėjimus, o demonstrantai ir taip buvo pakrikę, neturėjo aiškaus veiksmų plano, net politinės programos.
Iš pradžių juk buvo protestuojama tik prieš suklastotus rinkimus, o ne prieš patį režimą ir pagrindinę jo rėmėją Rusiją.
Vis dėlto kritika dėl neryžtingumo protestuotojams, iš karto pasipylusi ir Lietuvoje, jeigu ir buvo pagrįsta, tai tik iš dalies. Tokios diktatūros kaip Baltarusijos žlunga tik tuomet, kai pradeda skilti viduje. Jeigu to nėra, turėtų sukilti iš esmės visa šalis. Ir tai dar gali nelemti pergalės, nes už A.Lukašenkos stovi Kremlius.
Bet tikėtis visuotinio sukilimo Baltarusijoje buvo visiškai nerealu. Nors A.Lukašenka buvo praradęs nemažai rėmėjų, jį vis viena palaikė dalis visuomenės, ir tikrai ne tokia niekinė, kaip skelbė opozicija. O dar didesnė baltarusių dalis galbūt tiesiog skendėjo baimingoje apatijoje.
Gal padėtis Baltarusijoje po trejų metų pasikeitė permainų naudai, režimo pamatai dar labiau susilpnėjo?
Anaiptol. Veikiau priešingai.
Maskvos invazija į Ukrainą ir ten tebetrunkantis karas vėl priminė tai, ką buvo galima matyti ir Baltarusijos nesėkmingos revoliucijos metu, – kertinė šalis, nuo kurios likimo priklauso ir Baltarusijos, ir net pačios Rusijos likimas, – Ukraina.
Tik tuo atveju, jei Ukraina pakirstų Rusijos režimą taip, kad jis netektų jėgų arba apskritai imtų žlugti, galima tikėtis ir Baltarusijos režimo žlugimo, taip pat naujo, jau sėkmingo sukilimo. O ir jis gali pareikalauti dar daugiau kraujo nei ankstesnis.
Karas Ukrainoje kol kas Minsko režimą tik sutvirtino. Žinoma, patį A.Lukašenką tai dar labiau pririšo prie Kremliaus pralieto kraujo grandinėmis.
Kita vertus, diktatorius vėl mėgina laviruoti ir išlaikyti bent minimalų parodomąjį atstumą tam atvejui, jei vis didėjant Rusijos izoliacijai pasitaikytų proga atgauti „tarpininko“ statusą. Neatmestina, kad tai daroma su paties Kremliaus palaiminimu.
Bet lygiai taip pat galima matyti, kad Kremlius jau planuoja Baltarusiją panaudoti ne tik kaip nelegalių migrantų atakų, bet ir galimų teroristinių išpuolių placdarmą prieš NATO kaimynes.
Natūralu, kad keli šimtai ryžtingiausiai nusiteikusių baltarusių atsidūrė ne kur kitur, o būtent Ukrainos fronte.
O pačioje Baltarusijoje bet koks opozicinis judėjimas visiškai užgniaužtas. Absoliuti dauguma tų, kurie režimui gali kelti nors mažiausią pavojų, arba pabėgo, arba buvo išstumti į užsienį.
Visa tai lemia ir pagrindinę užsienyje atsidūrusios opozicijos problemą bei silpnybę – ji neturi nei realios atramos pačioje šalyje, nei ryšio su ja.
