Iš posto pasitraukus Mantui Adomėnui Užsienio reikalų ministerijai vadovaujančio konservatorių lyderio Gabrieliaus Landsbergio viceministrų komandoje liko tik vienas senbuvis – patyręs diplomatas Egidijus Meilūnas.
Kiti šio rango pareigūnai ilgai čia neužsibūdavo. Viceministras Arnoldas Pranckevičius po kiek ilgiau nei metų darbo buvo paskirtas ambasadoriumi Europos Sąjungoje, o jį pakeitusios buvusios ekonomikos ir inovacijų viceministrės Jovitos Neliupšienės karjera gali trukti dar trumpiau. Tik pernai rudenį atsinaujinusią G.Landsbergio komandą papildžiusi diplomatė laimėjo atranką vadovauti ES misijai JAV.
M.Adomėno karjeros Užsienio reikalų ministerijoje pabaiga – mažiau svaigi, nors ją buvęs viceministras užbaigė su 0,62 promilės.
Kaip rašė „Lietuvos rytas“, tiek politikas praėjusį savaitgalį pripūtė į alkoholio matuoklį, kai policijos pareigūnai jį sustabdė prie „Subaru“ vairo Molėtų rajone, Alantos miestelyje.
Kiti dabartinėje Vyriausybėje dirbę viceministrai iš postų buvo priversti trauktis dėl įvairių priežasčių, bet dažniausiai dėl konfliktų su kolegomis arba dėl privačių ir viešųjų interesų.
Brangios maudynės ežere
Įtarimai dėl galimo konflikto buvo užslinkę ir ant M.Adomėno. Net konservatoriams abejonių kėlė atkaklios jo pastangos Vilniuje atverti Taivano, kur studijavo politiko dukra ir kur jis ne kartą lankėsi pats, atstovybės duris.
Lietuvos planai megzti ryšius su Taibėjumi, apkartinę Vilniaus ir Pekino santykius, buvo vienas pernai rudenį G.Landsbergiui nesėkmingai rengtos interpeliacijos punktų.
Net patys konservatoriai tada burbėjo, esą Taivaniečių atstovybės atidarymas buvęs pernelyg skubotas, o šio projekto architektu laikomas M.Adomėnas pripažino, kad Pekino reakcija nebuvo įvertinta.
Bet politiku su fantazija vadinamam M.Adomėnui (dėl pomėgio švarko kišenėje turėti puošnų aksesuarą. – Red.) kliuvo ne tik dėl Taivano globos.
Opozicijai kilo klausimų dėl jo vaidmens per vadinamąjį tranzito skandalą, kai irgi suabejota, ar Lietuva buvo tinkamai pasiruošusi iš anksto planuotiems rusiškų krovinių ribojimams.
Vienu metu kai kurie valdančiosios daugumos atstovai neoficialiai net buvo prasitarę, kad M.Adomėnas esą gali būti paaukotas, taip išsaugant ministro poste G.Landsbergį.
Bet postą viceministrui kainavo maudynės ežere. Buvęs parlamentaras jų užsigeidė po pasisėdėjimo su bičiuliais. Anot M.Adomėno, po septynių valandų miego jis jautėsi išsiblaivęs, todėl sėdo į mašiną ir nuvyko išsimaudyti į už kelių kilometrų esantį ežerą.
Vis dėlto net maudynės politiko neišblaivino. Iš jų grįžtantį M.Adomėną sustabdę policijos pareigūnai greitai išsklaidė viltis dėl išgaravusio alkoholio. O netrukus viceministras viešai pripažino padaręs nedovanotiną klaidą ir paskelbė atsistatydinantis.
Atsirūgo žmonos karjera
Dėl pavasarį kilusio nepotizmo skandalo iš ekonomikos ir inovacijų viceministro pareigų pasitraukęs Vincas Jurgutis tada trenkė ir jį į šį postą delegavusios Laisvės partijos durimis.
Politikui teko skubiai rinktis daiktus, nes priešingu atveju netekti posto grėsė ekonomikos ir inovacijų ministrei Aušrinei Armonaitei.
Apsvarstyti tokią galimybę „laisviečių“ lyderei jau buvo pasiūlęs prezidentas Gitanas Nausėda.
V.Jurgutį trauktis iš posto ragino ir jo partijos kolegos, net kai kurie Vyriausybės nariai. Apie galimą interesų konflikto regimybę buvo užsiminusi ir I.Šimonytė.
Premjerės nuomone, buvo padaryta klaida, kai V.Jurgučio sutuoktinė Agnė Belickaitė, kuri yra ir A.Armonaitės bendraklasė bei draugė, kandidatavo į atranką Susisiekimo ministerijai pavaldžioje valstybės įmonėje „Lietuvos geležinkeliai“.
Premjerė sveikino jos sprendimą trauktis iš Korporatyvinių reikalų departamento direktoriaus pareigų.
Vėliau nuskambėjęs A.Belickaitei palankus Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimas premjerės irgi nenustebino. Ji sakė visą laiką maniusi, kad interesų konflikto šioje istorijoje nebuvo, bet esą padaryta reputacinė žala.
Tuo metu A.Belickaitė buvo pasiryžusi savo garbę ginti teismuose. Buvusio viceministro žmona aiškino, kad iš pareigų esą turėjo trauktis dėl viešo ir neviešo kelių politinių jėgų bei jų atstovų daryto spaudimo.
Ar buvo spaudžiamas ir V.Jurgutis? Buvęs viceministras apie tai nebuvo linkęs kalbėti, dėl jo žmonos įdarbinimo kilusią istoriją vadino išgalvota ir keista: „Traukiuosi iš pareigų ir tikiuosi, kad tai leis pabaigti šią keistą istoriją ir leis visiems grįžti prie svarbių klausimų valstybėje.“
Ekonomikos ir inovacijų ministerijoje buvo kalbama, kad skubiai iš pareigų pasitraukęs buvęs viceministras pasielgė pragmatiškai ir apdairiai.
Mat tęsiantis skandalui esą galėjo į viešumą imti lįsti naujos istorijos, susijusios su šios ministerijos vykdytomis pinigų dalybomis šalies verslui, o tarp paramą gavusių įmonių galėjo būti susijusių su Laisvės partijos steigėjais.
Bandė spardytis iki galo
Į viešųjų ir privačių interesų skandalą įsivėlęs buvęs finansų viceministras Gediminas Norkūnas buvo nusprendęs laikytis iki galo, bet vis tiek buvo priverstas palikti postą.
Šis veikėjas spardėsi beveik pusmetį – net ir po etikos sargų jam nepalankaus sprendimo G.Norkūnas mušėsi į krūtinę, kad priimdamas sprendimus asmeninių interesų niekada nekėlė aukščiau už valstybės.
Vis dėlto paaiškėjo, kad buvęs viceministras, kuris kuravo valstybei priklausančią „Ignitis“ įmonę, dalyvavo rengiant, svarstant ir priimant su jos veikla susijusius sprendimus, pats turėjo pelningos bendrovės akcijų ir gaudavo dividendų. Politikas savo privačių interesų tinkamai nedeklaravo ir to neneigė.
Beje, Finansų ministerijai vadovaujanti konservatorė Gintarė Skaistė yra pripažinusi, kad apie viceministro turimas įmonės „Ignitis“ akcijas jai buvo žinoma nuo jo darbo pradžios.
Kodėl G.Skaistei tai nepasirodė kliūtis skirti G.Norkūną atsakingu už įmonės priežiūrą, nežinia. Tačiau etikos sargai ministrei rekomendavo ateityje, nustatant viceministrams priskirtinas jų kuravimo sritis, įvertinti galimas rizikas.
Našta buvo per sunki?
Regis, laukiančių rizikų būsimame darbe tinkamai neįvertino ir tik kiek ilgiau nei mėnesį aplinkos viceministro poste išsilaikęs Mantas Michaliunjo.
Į šią aukštoką kėdę Birštono vyriausiasis architektas klestelėjo praėjusių metų spalį, tačiau jau lapkričio viduryje buvo pranešta, kad jis palieka pareigas.
Tuomet aiškinta, esą M.Michaliunjo traukiasi dėl asmeninių priežasčių – grįžta dirbti ir gyventi į Birštoną. Bet kodėl už architektūros, statybos, renovacijos ir būsto sritis buvęs atsakingas viceministras atgal į kurortą pradėjo dairytis taip greitai?
Ministerijos atstovai aiškino, kad ir per mėnesį tapo akivaizdu, jog architektas iš Birštono arba buvo pervertinęs savo galimybes, arba jų neįvertinęs, buvo matyti, kad jam viceministro darbas buvo per sunkus.
Pats M.Michaliunjo tvirtino su ministerija atsisveikinęs be pykčio – dar ir dabar, neskaičiuodamas savo darbo valandų, jai teikia ekspertines paslaugas.
Vis dėlto pradėjęs dirbti Vilniuje jis esą susidūrė su netikėta problema, kuri ir tapo pagrindine jo skubaus pasitraukimo priežastimi, – esą ministerijoje trūko specialistų, kurių dėl mažo atlyginimo nebuvo įmanoma prisivilioti iš privataus sektoriaus.
Į Birštono savivaldybės Architektūros ir kraštotvarkos skyriaus vedėjo pareigas sugrįžęs M.Michaliunjo „Lietuvos rytui“ tvirtino, jog gavęs naują pasiūlymą į darbą ministerijoje nespjautų, tačiau su sąlyga – jei būtų atsakingesnis valstybės požiūris į dirbančiuosius šiame sektoriuje ir mažesnė administracinė našta.
Ministrui teko rinktis
Po kiek daugiau nei metų sveikatos apsaugos viceministro poste apie naujus iššūkius prakalbo ir Živilė Simonaitytė, ministerijoje buvusi atsakinga už COVID-19 pandemijos valdymą.
Pasitraukdama iš posto buvusi viceministrė aiškino, jog iš karto buvo sutarta, kad ji prie komandos prisijungs karščiausiu laikotarpiu. Bet neoficialiai buvo kalbama, kad daugiausia karščio komandoje ir kildavo dėl esą sunkiai sugyvenamo Ž.Simonaitytės charakterio.
Kaip anksčiau yra rašęs „Lietuvos rytas“, sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys buvęs priverstas rinktis – arba jo iš Valstybės kontrolės atsivesta Ž.Simonaitytė, arba kiti ministerijos darbuotojai, kurie jau buvo pradėję krikti.
Šaltiniai tvirtino, kad kategoriškai, konkretumą mėgstančiai auditorei, socialinių mokslų daktarei buvo pernelyg sunku darbuotis su besiblaškančiu kolektyvu.
Kita vertus, Ž.Simonaitytė esą per daug ir nesistengė pritapti prie kolektyvo, rasti bendros kalbos su kitais ministro komandos nariais.
Buvo tik tarpinė stotelė
Be to, per pandemiją pirmuoju smuiku griežusi Ž.Simonaitytė vėliau atsidūrė kitos viceministrės Aušros Bilotienės-Motiejūnienės šešėlyje.
Pastaroji, nors prie A.Dulkio komandos prisijungė kiek vėliau, irgi pakėlė sparnus nesulaukusi kadencijos pabaigos.
Viceministrė, anksčiau dirbusi ir valstiečių ministro Aurelijaus Verygos komandoje, iš posto pasitraukė praėjusių metų pabaigoje, o netrukus paaiškėjo kodėl.
Dar dirbdama ministerijoje A.Bilotienė-Motiejūnienė nusprendė viceministro postą iškeisti į Vilniaus miesto klinikinės ligoninės vadovo kėdę ir atranką laimėjo.
A.Dulkys viceministrę suskubo atleisti dar prieš skelbiant atrankos rezultatus ir kritiškai vertino pavaldinės sprendimą naujų pareigų siekti nenutraukus darbo santykių su ministerija.
Bet šaltiniai tvirtina, kad skubus A.Bilotienės-Motiejūnienės atleidimas esą galėjęs būti surežisuotas, – taip norėta sukurti įspūdį, jog ministerijos vadovybė su nauju paskyrimu niekaip nesusijusi.
Sulaukė skirtingos „tremties“
Kurį laiką su vienu viceministru teko suktis ir krašto apsaugos ministrui Arvydui Anušauskui. Praėjusių metų pabaigoje iš jo komandos netikėtai spruko konservatorius Vilius Semeška.
Vėliau parlamentaru tapusio V.Semeškos pasitraukimas sukėlė ypač daug kalbų, mat viceministro postą jis paliko derybų su vokiečiais dėl jų brigados dislokavimo Lietuvoje įkarštyje.
V.Semeška buvo atsakingas už derybas, tačiau joms pradėjus strigti ir ėmus kaisti politinei temperatūrai jis uždarame Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto posėdyje leido sau suabejoti, ar iš viso verta jas tęsti.
Liudininkų teigimu, viceministras ėmė svarstyti, kad galbūt reikėtų perrašyti su Vokietija dėl brigados pasiektą susitarimą.
Pasitraukęs iš ministerijos V.Semeška buvo dar atviresnis ir neslėpė skepsio dėl derybų.
Politikas ragino būti realistais – esą lietuvių norai smarkiai prasilenkia su vokiečių galimybėmis, be to, abejojo, ar Lietuvai verta investuoti milijardus vien į betoną. „Gal geriau už tuos pinigus vystyti diviziją, trečią mūsų brigadą?“ – „Lietuvos rytui“ tada kalbėjo V.Semeška.
Politikas tada aiškino, kad iš pareigų traukiasi dėl nuovargio ir kitų planų, kurie esą nesusiję su darbu Seime.
Bet šaltiniai svarstė, kad skubus viceministro pasitraukimas esą aiškiai rodė, jog derybos dėl Vokietijos brigados nevyksta taip, kaip tikėtasi, ir V.Semeška bijojo tapti atpirkimo ožiu.
Beje, tada iš Krašto apsaugos ministerijos tyliai pasitraukė ir viceministras Margiris Abukevičius. Teigiama, kad jis derybose su vokiečiais laikėsi kietesnės pozicijos ir todėl galėjo neįtikti A.Anušauskui bei kariškiams.
Oficialiai buvo pranešta, kad už tarptautinius ryšius buvęs atsakingas M.Abukevičius darbą ministerijoje palieka, nes pradeda dirbti gynybos patarėju Lietuvos ambasadoje Japonijoje.
Tai – naujai įsteigta pareigybė, neatmetama, kad specialiai buvusiam viceministrui „ištremti“.
Turėjo laikyti egzaminą
Dideli skersvėjai košė ir Žemės ūkio ministeriją, kurios vadovas Kęstutis Navickas irgi jau ilgą laiką kybojo ant plauko. Jam Seime jau buvo surengtos dvi interpeliacijos.
Opozicijos ir žemdirbių iš posto nuolat verčiamas ministras buvo priverstas radikaliai pakeisti savo komandą.
Iš pradžių K.Navickui teko atsisveikinti su viceministru Pauliumi Lukševičiumi – teologijos mokslus studijavęs politikas esą menkai orientavosi žemės ūkyje.
Tačiau viceministro poste ilgai neišsilaikė ir jį pakeitęs agronomijos mokslų doktorantas Paulius Astrauskas. Gegužę pranešta, kad po pusantrų metų darbo jis traukiasi dėl asmeninių priežasčių.
Tuo metu I.Šimonytė buvo užsiminusi, kad K.Navicko likimas priklausys nuo to, kaip sklandžiai jam pavyks užtikrinti pasėlių deklaravimą. Jis turėjo baigtis birželio pabaigoje. Premjerė neseniai sakė, kad ministras egzaminą išlaikė.
