Svarbiausia, kad režimo viduje prasidėjo parodomosios tarpusavio žudynės.
Tai buvo galima pasakyti kone iš karto po to, kai šią savaitę Rusijoje nukrito „Wagner“ samdinių grupuotės vadovo J.Prigožino lėktuvas ir žuvo visi juo skridę žmonės, – pats J.Prigožinas ir kai kurie artimiausi jo bendražygiai iš grupuotės vadovybės.
Dvi mažiausiai įtikinamos versijos: katastrofa dėl techninių problemų ar aplaidaus pilotų elgesio, kurią iš karto ėmė skleisti oficiali Rusijos valdžia, taip pat svarstymai, kad J.Prigožinas iš tiesų liko gyvas, o šia „inscenizacija“ jam tiesiog leista išgaruoti nežinoma kryptimi.
Pirmoji versija sunkiai tikėtina vien dėl to, kad kalbama būtent apie J.Prigožiną, antroji – nes nėra aiškių „inscenizacijos“ motyvų, priešingai, tokie triukai būtų nenaudingi pirmiausia pačiam režimui.
Juk jei paaiškėtų, kad „Wagner“ vadeiva vis dėlto gyvas, Kremlius atrodytų dar tragikomiškiau negu maišto dieną. O jokių garantijų, kad tai nepaaiškėtų, niekas negali duoti.
Šiek tiek labiau tikėtina versija, kad tai padarė Ukrainos specialiosios tarnybos, tačiau ir tuo galima stipriai abejoti.
Natūralu, kad pagrindinė katastrofos versija – tyčinis nužudymas.
Be to, demonstratyvus, nesvarbu, ar lėktuvas buvo numuštas priešlėktuvinės gynybos, ar sprogo jame prieš skrydį padėta bomba. Iš esmės tai labiausiai panašu į parodomąją egzekuciją.
Taigi šis įvykis visiškai nestebina. Po to, kai „Wagner“ maištas arba „maištas“ neva baigėsi, pats J.Prigožinas dingo už horizonto, o dalis jo samdinių persikėlė į Baltarusiją ir pradėjo ten neaiškias gūžynes, buvo galima spėti, kad istorija toli gražu nėra baigta.
Išties pagal pagrindines tokių režimų kaip dabartinis Rusijoje taisykles, šis veikėjas tiesiog privalėjo būti nužudytas. Ir ne bet kaip, o būtent labai demonstratyviai. O jo „verslas“ turėjo būti perimtas, tai greičiausiai jau ir įvyko.
Šio įvykio vertinimai tiek Lietuvoje, tiek kitose Vakarų šalyse išsiskyrė. Vieni teigė, kad V.Putino režimas dėl to tapo tik stipresnis.
Kiti, pavyzdžiui, Lietuvos prezidentas G.Nausėda, reiškė nuomonę, jog pats faktas, kad režimo atstovai ima galabyti vieni kitus, viena vertus, apie jo tvirtybę nieko gero nesako, kita vertus, rodo, jog jis tampa dar labiau nenuspėjamas ir dėl to pavojingesnis.
Tenka pritarti būtent šiam požiūriui. Ypač jeigu įsakymą nužudyti (ir dar būtent tokiu būdu) davė ne pats V.Putinas arba jo artimiausia aplinka su jo palaiminimu, bet kas nors iš režimo viršūnių be vado žinios.
Būtent tokios versijos, turint galvoje, kad režimo stiklainyje greičiausiai jau seniai vyksta vorų pjautynės, tikrai negalima atmesti.
Tokiu atveju tai būtų demonstratyvus signalas pačiam V.Putinui, kad jis jau išties nebekontroliuoja padėties.
Tačiau netgi jei V.Putinas viską žinojo ir valdė, tai visvien reiškia, kad režimas perėjo į naują degradacijos fazę.
Juk viena, kai jis žudo buvusius bendražygius ir globėjus, bet pirmiausia priešus ir kritikus, be to, dar labiau užmaskuotu būdu, ir visai kas kita, kai demonstratyviai žudomi dar vakar svarbiausias režimo užduotis vykdę jo aukščiausių ešelonų atstovai ar parankiniai.
Žodžiu, visai neatmestina, jog tai ženklas, kad tokiame pasmerktame lėktuve vieną dieną gali atsidurti ir pats V.Putinas.
Vis dėlto artimiausioje apžvelgiamoje ateityje šis įvykis greičiausiai neturės jokios lemiamos įtakos pagrindiniams procesams ir jų vystymosi tendencijoms.
Nepriklausomybės dieną švenčiančioje Ukrainoje daugelis lėktuvo katastrofą ironiškai įvertino ne tik kaip „dovaną“ ar „pasveikinimą“, bet ir įvardijo ją kaip vieną pergalingų tendencijų, lygiagrečiai Kryme griaudėjant vis naujiems dronų sprogimams ir vykstant sėkmingoms Ukrainos specialiųjų tarnybų operacijoms ir išpuoliams.
Bet pagrindinė kryptis, kuria suka karas, – ne tokia optimistinė. Jis vis giliau klimpsta į ilgo, klasikinio sekinimo ir naikinimo karo liūną, o čia kur kas daugiau gyvosios jėgos ir ginkluotės išteklių turi Rusija.
O ir šios valstybės ekonomika vėl pradėjo rodyti naujų ženklų, kad vakarietiškos sankcijos pernelyg menkos, nepakankamos ir skylėtos.
Jeigu ukrainiečių kontrpuolimas išties įstrigs ir Rusijai dar net pavyks pačiai pralaužti frontą (pavyzdžiui, Charkovo kryptimi), Vakarai pradės tiesiai spausti Kijevą pagaliau pradėti kokias nors „derybas“.
Lietuvoje visi šie geopolitiniai procesai ataidi ginčų dėl sienos su Baltarusija ir Rusija uždarymo ratilais.
Aukščiausiems asmenims reiškiant skirtingas nuomones šiuo klausimu ir nesutariant, ar grėsmė iš Rytų padidėjo, ar ne, bendras vaizdas atrodo nekaip.
Nesutariama net dėl to, kodėl buvo uždaryti du pasienio postai. Vieni valdžios atstovai tarsi leidžia suprasti, kad dėl galimo teroristų įsiskverbimo, kiti – tik dėl to, jog vadovaujantis senu planu norima pagrindinius žmonių ir krovinių srautus leisti per geresne kontrolės technika aprūpintus pasienio punktus.
Tačiau juk bet kokio masto sienos „uždarymas“ kol kas iš principo neįmanomas, nes tai yra visos Europos Sąjungos riba su Rytų erdve, todėl vienas Vilnius to fiziškai ir politiškai kol kas negalėtų padaryti.
Šį vidaus burbuliavimą Lietuvoje dar papildo kaistančios aistros dėl čia plūstančių baltarusių ir rusų imigrantų, kaip nelojalaus ir pavojingo darinio mūsų valstybės bei visuomenės kūne.
