Savo ruožtu Prezidentūra teigia, kad pasitraukimas iš tarptautinių sutarčių turės pasekmių, pirmiausiai – šalies tarptautiniam prestižui.
„Žinių radijo“ laidoje gynybos ir teisės ekspertai paaiškino, kas yra kasetiniai šaudmenys ir ką iš tiesų reikštų, jeigu Lietuvai iš šio susitarimo pasitrauktų.
Klausimas – atviras
Kasetinis šaudmuo – tai iš oro arba žemės paleidžiama talpa, kurios viduje yra nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų antrinių šaudmenų, išmėtomų futbolo aikštės dydžio teritorijoje.
Konvencija dėl kasetinių šaudmenų nenaudojimo pasirašyta 2008 metų gruodžio mėnesį Dubline ir įsigaliojo 2010 metų rugpjūčio 1 dieną. Prie jos šiuo metu yra prisijungusios 112 valstybių, pradedant Afganistanu ir baigiant Zambija.
Portalo DELFI gynybos temų žurnalistas Vaidas Saldžiūnas „Žinių radijo“ laidos metu kalbėjo, kad konvencija, draudžianti kasetinių šaudmenų naudojimą, buvo sukurta dėl jų žalos civiliams.
„Daug nedidelių užtaisų iškrenta virš kokios nors futbulo stadiono dydžio erdvės ir labai tankiai padengia tą erdvę, detonuodami arba ore, arba sausumoje, ir tokiu būdu padaroma maksimali žala tiems žmonėms, kurie yra be priedangos.
Tačiau karas nevyksta futbolo erdvėje – jis vyksta ten, kur vyksta: ar tai būtų atviras laukas, ar miestas, ar miškas. O didžioji grėsmė, kalbant apie civilius, yra tai, kad ne visi klasteriniai šaudmenys detonuoja. Būtent todėl ta konvencija ir atsirado“, – kalbėjo žurnalistas.
V.Saldžiūnas nurodė, kad keli procentai klasterinių šaudmenų visad nesprogsta – lieka žemėje, ir net po daugybės metų, civiliui priėjus, vien nuo judesio gali detonuoti.
Žurnalistas atkreipė dėmesį, kad rusiškų klasterinių šaudmenų patikimumas yra dar mažesnis: jeigu vakarietiškų nesprogusių šaudmenų gali būti 2–3 proc., tai rusiškų – net 30–40 proc.
„Filosofinis klausimas, ar juos reikėtų uždrausti, nes jie yra pavojingi civiliams, irgi yra atviras. Nes bet kas kare, kas sprogsta, yra pavojinga. Artilerijos sviedinys taip pat gali nesprogti, likti žemėje ir būti pavojingas civiliams“, – svarstė jis.
Prisijungė – tik Lietuva
Ginkluotės ekspertas Arturas Plokšto atkreipė dėmesį, kad Lietuva yra vienintelė iš aplinkinių šalių, prisiėmusi įsipareigojimą nenaudoti kasetinių šaudmenų.
Anot jo, Latvija, Estija, Suomija, Baltarusija, Ukraina tokio įsipareigojimo neprisiėmė, o Lenkija apskritai kasetinius šaudmenis gamina.
„Klasterinė amunicija išsivystė Vakaruose būtent todėl, kad buvo manymas, jog kito būdo sustabdyti didelės masės rusiškos kariuomenės neišeis. Alternatyva – tik branduolinis ginklas. Todėl atsirado kasetinė amunicija.
Kai vyksta karas, kai žūsta tūkstančiai žmonių, nėra laiko galvoti, o kas bus po karo – reikia pirma laimėti karą“, – pabrėžė A.Plokšto.
Reputacijos klausimas
Savo ruožtu tarptautinės teisės profesorius Dainius Žalimas, paklaustas, kas vyko 2011 metais, kad Lietuva nutarė prisijungti prie šios konvencijos, prisiminė, kad tuo metu Lietuva nuosekliai vykdė vieną liniją – tarptautinės humanitarinė teisės plėtros.
„Tarptautinėje humanitarinėje teisėje yra bendras principas – kad ir karo veiksmų metu turi būti vengiama neproporcingos ir nereikalingą žalą, nereikalingas kančias net ir kombatantams sukeliančių ginklų“, – nurodė D.Žalimas.
Tačiau vienareikšmio vertinimo, ar Lietuva turėtų pasitraukti iš konvencijos, teisininkas neturi.
Viena vertus, anot D.Žalimo, teisine prasme šios konvencijos denonsavimas būtų žingsnis atgal.
„Kai pasitrauki, parodai, kad tavo šalies požiūris į žmogaus teises keičiasi neigiama prasme – į tai Europoje žiūrima gerokai jautriau nei JAV“, – pastebėjo jis.
Kita vertus, D.Žalimas teigė puikiai suprantantis, kad kartais tokie šaudmenys yra vienintelė priemonė pasiekti veiksmingą rezultatą karo lauke.
„Yra vienas paprastas klausimas – ar ši iniciatyva yra vardan iniciatyvos, parodant, esą mes stiprinsime realią šalies galią, bet nieko daugiau, ką kartais politikai mėgsta daryti, ar čia yra realios galimybės Lietuvai tokius šaudmenis turėti, juos naudoti?“ – klausė jis.
Galiausiai D.Žalimas pabrėžė, kad pagal Lietuvos Konstituciją, tik prezidentas gali denonsuoti tarptautines sutartis, o šiuo atveju Prezidentūra yra išreiškusi savo nepritarimą dėl pasitraukimo iš šios konvencijos.
Kur bus ribos?
V.Saldžiūnas taip pat pabrėžė – jeigu kariuomenė suformuotų tokį poreikį, numatytų finansus ir įsigijimų kiekį, tuomet galima apie tai pradėti kalbėti. Tačiau tuo pačiu žurnalistas pabrėžė politinės atsakomybės klausimą.
„Galima kelti klausimą, kur brėšime ribą, iš kokių dar konvencijų norėsime pasitraukti? Ar nebus tuo manipuliuojama – nuo cheminio ginklo pasitrauksime, nuo branduolinio ginklo dislokavimo?
Kur bus ta riba, kiek veiks tas argumentas, kad tai yra motyvuotas mūsų karinio poreikio dalykas, ir dėl to mes iš visų šitų sutarčių pasitraukiame?“ – įvardijo V.Saldžiūnas.
