Vis dėlto nežinia kuriuo pagal skaičių jausmu buvau įsitikinęs, kad po įspūdingos pergalės prieš JAV krepšininkus Serbijos komandai lietuviai pralaimės. Esant Lietuvoje begalei žinovų, kaip reikia žaisti ir vadovauti žaidimui, neketinu rezultatų komentuoti. Šiaip ar taip, JAV ir Italijos rinktinių susitikime italai buvo labai silpni. Įtariu, kad kažkas analizuoja komandų lygį nuo pat čempionato pradžios. Ant emocinių kojų visus pakėlė sportinis mūšis tarp Latvijos ir Vokietijos.
Man paauglystėje, o ir vėliau patrauklesnis buvo futbolas. Sovietmečiu jis Lietuvoje buvo stiprus. Iškovojus nepriklausomybę stiprybė kažkur ištirpo. Niekas ir neištyrė, kodėl, kaip ir kur. Nėra ir stadiono Vilniuje. Stato, stato ir tebestato. Kažkokia mitologinė svajonė.
Prieš NATO susitikimą Vilniuje iškart dalį gatvių sutvarkė. Buvau už senąjį rekonstruotą, modernizuotą „Žalgirio“ stadioną. Deja, dabar toje vietoje – „dėžučių“ kompleksas. Gal reikia ieškoti tokio mero Vilniui, kokį turi Kaunas? Pastarųjų metų Vilniaus merai pasižymi tik sovietinių paminklų griovimu.
LRT nusprendė sužinoti, ar dabartinis prezidentas G.Nausėda ruošiasi dar vienai kadencijai. Surengė šia tema televizijos forumą. Žurnalistai diplomatiškai pateikė prezidentui keliolika klausimų ir išgirdo tiek pat diplomatiškų atsakymų. Sužinojome, kad G.Nausėda tik artėjant žiemai apsispręs, ar kandidatuoti ir tęsti valstybės vadovo darbą. Į kitus nesudėtingus klausimus G.Nausėda atsakė lengvai, net nekrapštydamas pakaušio.
Nebuvo klausimų nei apie knygą „Pranešėjas ir Prezidentas“, nei apie Stambulo konvenciją. Vėliau komentaruose iškilo priekaištų dėl dviprasmiško požiūrio į visur diskusijų keliantį Civilinės sąjungos įstatymą. Kita vertus, Lietuvos prezidentas nėra vidaus politikoje – toje veiklos zonoje, kur galėtų kilti aštrių klausimų dėl priimtų ekonomikos, socialinės politikos ar kitų sričių sprendimų.
Būti nepartiniu aukščiausio rango politiku ir nesusijusiam su valdančiųjų programa, kad ir koalicine, bet kuriam „viršpartiniam“ prezidentui yra patogu. Nereikia rinkimų kampanijos metu deklaruoti savo pažiūrų – liberalių, konservatyvių, socialdemokratinių ir t.t. Gali būti net užslėptu komunistu.
Gyventojai per susitikimus su kandidatais į valstybės vadovo postą apie pažiūras ir neklausinėja. Savo ruožtu pretendentai verčiasi nedideliu atpažįstamų sąvokų rinkiniu: demokratija, laisvė, žmogaus teisės, valstybės saugumas, socialinis teisingumas, rūpinimasis vargstančiaisiais, gerovė, sutelkta visuomenė ir pan.
Kadangi Lietuvos prezidentas faktiškai nėra vykdomoji valdžia, į aštrius klausimus ar priekaištus (juos savo metiniuose pranešimuose išdėsto ir Lietuvos prezidentai) atsakinėja arba nervingai reaguoja Vyriausybė. Iki šiol dar nė vienam po atkurtos nepriklausomos Lietuvos prezidentui nebuvo reiškiama kritika už pasirašytą įstatymą, sukėlusį nepasitenkinimą visuomenėje. Nors dabartinėje prezidento kadencijoje tai gali atsitikti.
Tiesioginės kritikos, net ir valdančiųjų, Lietuvos prezidentas galėtų sulaukti dėl užsienio politikos. Tačiau šioje veiklos srityje nei dabartinei Lietuvos prezidentūrai, nei jos vadovui jokie nemalonumai negresia. G.Nausėda laikosi tęstinės, jau galima sakyti – tradicinės, tarp partijų iš esmės sutartos, nebūtinai raštu, užsienio politikos.
Pareiškimai Rusijos atžvilgiu net kelis kartus griežtesni už buvusios prezidentės D.Grybauskaitės, o išsiskyrus Seimo ir prezidento nuomonėms dėl vienodų apribojimų į Lietuvą norintiems patekti rusams ir baltarusiams, G.Nausėda nedvejodamas prie rusų priskyrė ir baltarusius.
Nebėra jokių niuansų ir santykiuose su Lenkija. Dabar – už parankių, pavyzdinė kooperacija. Ypač dėl saugumo neramioje erdvėje. Nebeliko prezidento nepasitenkinimo Užsienio reikalų ministerijai dėl nesuderinto požiūrio į Taivano atstovybės pavadinimą.
Ateis metas, kai Lietuvoje iš tiesų prasidės prezidento rinkimų kampanija. Jeigu G.Nausėda apsispręs kandidatuoti, dėl užsienio politikos jis galės būti visiškai ramus. Priekaištų net su didinamuoju stiklu nebus aptikta.
O štai dėl vidaus politikos viskas paprasta – prezidentas „viršpartinis“. Tegu valdantieji kitų metų rudens rinkimuose į Seimą teisinasi, ką kreivai padarė. Neatrodo, kad dabartinė koalicija pakartos bendrą kelionę dar vienoje Seimo kadencijoje. Kol kas nematyti, kad galėtų turėti bendrą kandidatą į prezidento postą.
Ne „prūdai“, kaip liaudyje sakoma, ir kitų, opozicinių, partijų kandidatų.
Vis dar susiskaldę kairieji (jei tas terminas šiais laikais ką nors reiškia) lyg ir turi savo pretendentą, bet ne man vienam atrodo, kad net ir geras buvęs ministras, kuris siūlomas, mūsų valstybėje Pirmuoju netaps. Kitos partijos dėl politinės sausros neturi ką išsiauginto rodyti. Nebent galima pasiguosti tuo, kad net tokiose valstybėse kaip JAV taip pat visiška sausra.
Bet kaip yra dėl straipsnio pradžioje paminėto įvykių stebėjimo Ukrainos fronte? Taip ir yra – jau metus fronto linija vis toje pačioje vietoje. Su dviejų šimtų metrų, kartais iki kilometro, pokyčiu. O rudens debesys kaupiasi. „Savo noru“ pakeistas Ukrainos gynybos ministras. Neatmetu, jog gali tekti iš fronto žvilgsnį nukreipti į politinę padėtį Kijeve.
