Vos už 20 kilometrų nuo Kauno yra vieta, kurioje tąkart galbūt brendo pirmasis šalyje perversmas po nepriklausomybės atkūrimo – maištaujantys tuometinės Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos (SKAT) savanoriai pasitraukė į Altoniškių kaimo (Kauno r.) miškus.
1993-iųjų rugsėjo 16-ąją SKAT Kauno rinktinės kuopos vadas Alvydas Pangonis su ginkluotais savanoriais, paėmę transporto priemones, patraukė į Altoniškių mišką, esantį Zapyškio apylinkėse.
Nuo rugsėjo 16 iki 22 dienos šioje vietovėje nuolat buvo nuo 20 iki 60 žmonių, o iš viso protesto akcijoje dalyvavo apie 140 žmonių.
Jau nuo liepos pabaigos su drauge ir keliais bendraminčiais visai netoliese esančioje savo sodyboje buvo įsikūręs iš pajėgų atleistas SKAT Kauno rinktinės ginklininkas J.Maskvytis.
Sodyba stovi miškingoje vietovėje, maždaug už 4 kilometrų nuo asfaltuoto kelio. Šiuo metu joje gyvena Valdas Česnavičius, kuris nuo senų laikų gerai pažįsta J.Maskvytį ir puikiai prisimena prieš tris dešimtmečius šalį sukrėtusius įvykius.
Kai V.Česnavičius atvykdavo pas bičiulį į sodybą, dažniausiai jį rasdavo sėdintį ant suoliuko lauko virtuvėje.
„Jonas niekada nesiskirdavo su pistoletu „Beretta“. Turbūt ne dėl saugumo, o tiesiog turėjo tokį įprotį“, – svarstė kaunietis.
Maistą dažniausiai gamindavo J.Maskvyčio draugė, kuri vėliau išvyko į užsienį. Tiek šeimininkas, tiek netoliese įsikūrę savanoriai nevengdavo išlenkti ir po taurelę.
Kratų metu policijos pareigūnai aptiko ne tik ginklų, granatų, bet ir naminės varymo aparatą. Už neteisėtą ginklų laikymą J.Maskvytis 2000-aisiais buvo nuteistas 4 metų laisvės atėmimo bausme, tačiau paleistas anksčiau laiko.
„Savanoriai į sodybą užsukdavo turbūt kiekvieną dieną“, – pasakojo V.Česnavičius. Netoliese miške po žeme buvo įrengta ginklų slėptuvė, savanoriai dažnai pyškindavo į taikinius. Šūvių garsą girdėdavo net už kelių kilometrų gyvenantys žmonės.
V.Česnavičiui susidarė įspūdis, kad tiek J.Maskvytis, tiek jo bendražygiai pernelyg dažnai nesileisdavo į apmąstymus, kaip baigsis maištas ir ką jie veiks ateityje.
Paskutinį kartą maišto metu jis bičiulį aplankė likus maždaug porai savaičių iki sodybos šturmo.
„Pusbrolis važiavo iš Kėdainių ir pranešė miške matęs gausybę „Aro“ pareigūnų“, – pasakojo V.Česnavičius. Jam buvo smalsu savo akimis pamatyti, kas vyksta, todėl sėdo į automobilį „Audi“ ir pasuko link sodybos.
Jos prieigose keliuose budėjo pareigūnai, kurie iškart sustabdė automobilį ir jį atidžiai ištyrinėjo. V.Česnavičius tikino važiuojantis pas kaimyną.
Pasak jo, pareigūnų tąkart buvo labai daug, dauguma jų buvo atsiųsti iš Vilniaus.
Po kelių metų V.Česnavičius nupirko sodybą, kuri dabar atrodo šiek tiek kitaip negu savanorių maišto laikais – iškilo namo priestatas, atnaujinta lauko virtuvė.
„Štai Jono sodintos eglės“, – mostelėjęs ranka į kiemą supančius medžius parodė šeimininkas. Jis tikino lig šiol palaikantis ryšius su pakaunėje gyvenančiu bičiuliu J.Maskvyčiu. Pastarasis skundėsi vis prastėjančia sveikata, todėl beveik nebendrauja su aplinkiniais ir didžiąją laiko dalį praleidžia namuose.
„Prieš trisdešimt metų vykusius įvykius jau mažai kas prisimena, o kai kurie žmonės net nenori prisiminti“, – kalbėjo Zapyškio seniūnas Sigitas Imbrasas.
Savanorių maišto aplinkybės lig šiol nėra tiksliai žinomos, o vėliau sekę įvykiai pasėjo daugybę intriguojančių paslapčių, kurios lig šiol nėra atskleistos.
Konfliktą didžia dalimi lėmė prastas savanorių aprūpinimas, menkas biudžetas, pasenusi ginkluotė, valdžios sprendimas centralizuotai saugoti ginklus ir nesutarimai Kauno rinktinės vadovybėje. Kauno savanoriai tuo metu buvo viena gausiausių ir radikaliausiai nusiteikusių rinktinių.
Savanoriai reiškė nepasitenkinimą 1992 metais išrinktu kairiosios pakraipos Seimu bei Vyriausybe, reikalavo atsistatydinti pirmąjį nepriklausomos Lietuvos krašto apsaugos ministrą Audrių Butkevičių.
Tarp nepaklusnumo akcijos dalyvių motyvų buvo ir nenoras prisiekti neseniai išrinktam šalies prezidentui kairiųjų pažiūrų Algirdui Brazauskui. Pastarasis vėliau patvirtino gavęs perspėjimų dėl galimybės pasikėsinti į jo gyvybę.
Pakaunės maištininkai savo ideologiniu vadovu laikė Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininką prof. Vytautą-Landsbergį, tačiau jo vaidmuo šioje istorijoje taip pat labai prieštaringas.
Maišto dalyvių vertinimas smarkiai skyrėsi: kai kas juos laikė didvyriais, kiti – užsienio specialiųjų tarnybų interesus gynusiais lietuviais. Tuo tarpu šalies politikams savanoriai tapo įrankiu kurstyti aistras ir pažerti sunkių kaltinimų oponentams.
Pakaunės savanorių maištą ir vėliau sekusius įvykius tyrė net dvi Seimo komisijos, tačiau ir jos dažniausiai apsiribodavo tik politinėmis deklaracijomis.
Savanoriai prasitarė, kad vienas jų tikslų buvo pakeisti šalies valdžią ir savo tikslų jie siekė dar kelerius metus po maišto. Kartais palikdami net krauju suteptus pėdsakus.
Iškart po maišto, 1993-ųjų spalio 30 dieną netoli maištininkų stovyklos buvusioje profesoriaus Liudviko Lašo šeimos sodyboje, kurioje vyko gimtadienio vakarėlis, buvo nušauta jauna mergina. Nužudymo kaltininku buvo pripažintas vienas buvusių maištaujančių savanorių.
Pasibaigus savanorių maištui suimtas vienas jo dalyvis pabėgo iš areštinės ir netrukus rastas iškritęs iš trečio aukšto. Oficiali versija – savižudybė. Per tris metus po maišto nusišovė mažiausiai trys savanoriai, susiję su įvykiais pakaunėje, dar keli netikėtai mirė.
1994 metais buvo susprogdintas geležinkelio tiltas per Bražuolės upelį (Trakų r.) Vienas traukinys juo buvo ką tik pravažiavęs, o kitas turėjo netrukus atriedėti.
Tragedijos pavyko išvengti, nes gretimais bėgiais važiavusio traukinio mašinistas pastebėjo pažeistus bėgius ir perspėjo apie pavojų. Tyrėjų akys nukrypo į savanorius, kurie galėjo taikytis į tranzitinį traukinį iš Kaliningrado (Rusija).
1997 metų sausio 31 dieną nusikaltėliai Kaune padėjo sprogmenį po Juro Abromavičius automobiliu „Volkwagen Passat“. Buvęs SKAT narys J.Abromavičius aktyviai domėjosi tiek maišto aplinkybėmis, tiek Bražuolės tilto susprogdinimu, o surinktais duomenimis dalijosi su teisėsaugos institucijomis.
J.Abromavičiaus nužudymu buvo įtariamas vadinamųjų patriotų pasaulyje gerai žinomas kaunietis Vladas Grybauskas, tačiau jis visas paslaptis nusinešė į kapus.
1997 metų gruodžio 10 dieną jo rankose sprogo savadarbis sprogstamasis užtaisas, kuris nuplėšė vyro ranką ir iki kaulų sudegino koją. Sunkiai sužalotas V.Grybauskas sugebėjo nusišauti iš neteisėtai laikomo pistoleto.
