Šiuos ne vieną dešimtmetį skaičiuojančius klausimus ir vėl itin užaštrino antisemitinių pareiškimų kampaniją vystantis Seimo narys Remigijus Žemaitaitis, jam Seime inicijuojamas apkaltos procesas ir jo planai kurti naują partiją bei dalyvauti prezidento rinkimuose.
Aiškesnių, sistemiškesnių sociologinių duomenų, leidžiančių atsakyti į šiuos bendruosius klausimus, nėra. Ir, vargu ar gali būti, turint omenyje, viena vertus, klausimo jautrumą, kita vertus, mūsų visuomenės bendrą polinkį slapukauti visuomenės nuomonės apklausose.
Vis dėlto, jei sąvoką „antisemitizmas“ čia suprasime, kaip aiškiai ir nuosekliai artikuliuotą bei išplėtotą, kraštutinę ir agresyvią ideologiją, į šiuos klausimus galime gana tvirtai atsakyti – veikiau, ne. Tokią ideologiją sąmoningai išpažįstančių tautiečių, be abejo, yra, tačiau bendra jų masė nėra kritinė.
Tačiau jei „antisemitizmo“ sąvoką čia naudosime vadinamosios buitinės, latentinės socialinės, vertybinės ir politinės mąstysenos formos prasme, apibrėšime kaip instinktyvių ir sąmoningai net neartikuliuojamų reakcijų į tam tikrus klausimus „matricas“, į tuos klausimus gana tvirtai galime atsakyti – veikiau, taip.
Didelė dalis mūsų bendrapiliečių žydą ir žydus suvokia pirmiausia ne vien tik, kaip „kitą“ ar „svetimą“, bet ir kaip potencialiai pavojingą „kitą“ ir „svetimą“. Pavojingą, nes, esą, labai galingą ir veikiantį „iš šešėlio“, sąmokslo, nukreipto tik į naudos sau siekimą valdant kitus, būdu.
Žydai ir jų valstybė Izraelis dabarties kontekste suvokiami, ir kaip JAV „agentai“, ir kartu kaip didžiausios pasaulio supergalybės slapti valdovai.
Tuo tarpu praeities kontekste jie, žinoma, panašiu dviprasmiu būdu siejami su Rusija, sovietais ir, be abejo, KGB. Šis „ryšys“ dažnai perkeliamas ir į dabartį, vertinant žydų ir Izraelio elgesį bei vaidmenį pirmiausia globalinio geopolitinio konflikto dėl Ukrainos kontekste.
Įdomu, kad toks priešiškumas žydams, kaip svetimai tamsiajai jėgai, būna bendras net ir kitais ideologiniais aspektais besiskiriančioms mūsų visuomenės dalims. Tiek tai, kuri vadinama „vatine“ – prorusiškai, antiamerikietiškai, antivakarietiškai bei antiukrainietiškai. Tiek daliai tos, kuri yra aršiausiai „patriotinė“, provakarietiška, proamerikietiška ir proukrainietiška.
Tik pirmoji žydus skelbia didžiausio superblogio – Amerikos – agentais bei kartu valdovais ir vakarietiškojo „iškrypėliško kosmopolitinio liberalizmo“ pagrindiniais skleidėjais. Antroji – Rusijos talkininkais, skleidžiančiais „iškrypėlišką leftistinį liberalizmą“.
Holokaustas – taip pat ir vykęs Lietuvoje – ne tiek neigiamas ar menkinamas, kiek stumiamas į šoną, kaip „jų reikalas“, kurį tie „jie“ jau seniai išnaudoja savo slapto pasaulio valdymo ir įtakos didinimo tikslams. Labiausiai menkinama ir toliausiai į šešėlį stumiama dalies lietuvių tuometinės visuomenės dalyvavimo žydų genocide – ne tik tiesiogiai žudant, bet ir kitaip talkinant – tema.
Be to, pats tos neva „saujelės be tautybės“ dalyvavimas genocide „paaiškinamas“ ir kone „pateisinamas“ būtent tuo, jog žydai prieš tai esą suvaidino kone lemiamą vaidmenį sovietiniame terore prieš lietuvius.
Ką gi, nesunku matyti, jog šios ir kai kurios kitos šio „buitinio“ bei instinktyvaus antisemitizmo pagrindinės nuostatos balansuoja ir ant aiškaus bei sąmoningo politinio antisemitizmo ribos ar net ją peržengia.
Tai – viena iš priežasčių, sunkinančių šalies įvaizdžio ir tarptautinio prestižo gynybą nuo radikalių kaltinimų Lietuvai nuo Holokausto „tebelikus“ giliai antisemitine visuomene ir net valstybe. Pagrindinis tokios gynybos argumentas juk ir yra tai, kad Lietuvoje antisemitizmas, kaip politinė, organizuota bei, svarbiausia, vieša bei atvira ideologija bei praktika neturi nei vietos, nei perspektyvų.
Bet tokia Lietuvos gynyba itin smarkų ir, galbūt, net istorinį smūgį patyrė kaip tik šiomis dienomis – Seimui bandant pradėti savo nario R. Žemaitaičio apkaltos procedūrą bei pastarajam pripažinus, jog kuria naują politinę partiją, su kuria dalyvaus ir prezidento, ir Seimo rinkimuose.
Svarbiausi ir iškalbingiausi apkaltos istorijos aspektai, akivaizdu, yra du ir jie esmingai susiję tarpusavyje.
Pirmas – visų opozicinių partijų atsisakymas dalyvauti komisijos, kuri su Konstitucinio teismo pagalba aiškintųsi Seimo nario pašalinimo teisines galimybes, veikloje.
Antrasis – paties R. Žemaitaičio vieša padėka valdantiesiems už bandymus surengti apkaltą, nes tai tik padės jam padidinti savo populiarumą bei reitingą, kuris ir taip yra nemažas bei augo dar iki antisemitinių pareiškimų kampanijos.
Opozicija vien savo dalyvavimu tokioje komisijoje, kuri politiškai vertintų bei svarstytų situaciją, bijojo užrūstinti savo vadinamąjį centro-kairįjį rinkėją prieš prezidento ir Seimo rinkimus.
Jų išvedžiojimai, jog jie, viena vertus, kol kas nemato teisinio pagrindo pradėti tautos mandato atėmimą iš Seimo nario vien už „grubias kalbas“, kita vertus, nori pirma sulaukti tautinės ir rasinės neapykantos tose kalbose ieškančios Generalinės prokuratūros verdikto – niekai.
Juk pats dalyvavimas komisijoje galimas tik kaip politinis gestas, parodymas, jog laikai šį klausimą svarbiu ir vertu politinės diskusijos, o su pačiu šalinimu iš Seimo gali ir nesutikti.
Plika akimi matyti, kad visa opozicija iš tiesų mano, kad jos bendro rinkėjo antisemitiniai instinktai vis dėlto yra stiprūs ir jis gali galutinai nusisukti nuo valstiečių, socialdemokratų, „vardanlietuvių“ ar „darbiečių“, perbėgdamas pas tą patį R. Žemaitaitį.
Žinoma, galima prisiminti, kad politikai dažnai pernelyg sureikšmina kai kurias temas ir klausimus, jiems suteikdami pernelyg didelės reikšmės ir svarbos rinkėjų akyse – nes jų pačių baimės akys dažniausiai būna per didelės.
Tačiau šiuo atveju, vis dėlto, galima pagrįstai manyti, kad jie neklysta.
Greičiausiai, neklysta ir pats pagrindinis veiksmo herojus, sakydamas, kad šioji apkalta tik padidins jo populiarumą.
Tad jo planai įkurti partiją ir dalyvauti su ja prezidento bei Seimo rinkimuose – visiškai logiški. Tokie jie atrodytų net ir tuo atveju, jei jis net nebūtų įšokęs į demonstratyvaus antisemitizmo lauką. Juk ir be to, tiesiog patvorio lygiu plūkdamas dabartinę valdžią bei jos „sistemą“ ir nuosekliai bei gudriai su žemėmis maišydamas provakarietišką bei proukrainietišką jos užsienio politiką, šis veikėjas sugebėjo įsiveržti į reitingų viršūnių prieigas.
Tad antisemitinis jo agresyvaus politinio marketingo aspektas – tik vyšnia ant torto, o kartu ir svarbus naujas reitingo katalizatorius.
Štai čia ir galima konstatuoti kitą svarbiausią dalyką – panašu, kad Lietuvos politikos istorijoje bene pirmą kartą bus atliktas bandymas eiti į rinkimus su tokia kampanija, kur atviras ir nuoseklus ideologinis ir politinis antisemitizmas bus jei ne šerdimi, tai bent vienu iš pagrindinių jos ramsčių.
Būtent Seimo opozicijos dėka šiam bandymui jau dabar buvo suteiktas kone visiškas politinis legitimumas – vien tuo požiūriu, kad opozicija tyčia ir sąmoningai tai pavertė viena valdančiosios daugumos reikalu.
Dar labiau tai bus legitimuota, jei – ir kai – ši apkalta žlugs, neturint pakankamo balsų skaičiaus Seime.
Galima prognozuoti, kad ji žlugs net ir tuo atveju, jei Konstitucinis teismas ar Generalinė prokuratūra vis dėlto paskelbs, kad savo pareiškimais Seimo narys padarė tokį nusikaltimą, kaip tautinės bei rasinės neapykantos kurstymas.
Kokio masto rubikonas čia jau yra peržengtas? Kas dar ir kokiu nauju mastu gali pasekti šiuos ledus pralaužusio ir džiną iš butelio išleidusio R. Žemaitaičio pėdomis ir, galbūt, žengti net toliau už jį? Ir, aišku, kaip tai paveiks Lietuvos, kaip valstybės ir visuomenės reputaciją svarbiausių Vakarų sąjungininkų akyse?
Ir, aišku, viską vainikuojantis klausimas – ką daryti?
Dažniausiai pateikiamas vienintele išeitimi atrodantis atsakymas – švietimas. Šalies švietimo sistemoje ir visos visuomenės edukacijoje pagaliau turi būti esmingai sustiprintas ir įsišaknyti ne tik švietimas apie Holokaustą ir jo padarinius, bet ir šio nusikaltimo sunaikintos mūsų žydų bendruomenės ligšiolinį gyvenimą. Esminis tikslas – jog visuomenėje išties būtų ugdoma elementari žmogiška empatija ir natūralus suvokimas, kad Lietuvos žydų istorija – ne atskira „jų“, o neatskiriama bendros visos Lietuvos istorijos dalis.
Bet štai tokia bėda ir tikrovė – apie tokią išties plačią ir nuoseklią valstybės ir visos švietimo sistemos politiką vis dar tik diskutuojama ir vis dar tik rengiamasi ilgam į naujas ir tolimas ateities kartas nukreiptam procesui O visuomenės dabartinė tikrovė ir į ją orientuoti politikos procesai juda sava – ir priešinga – kryptimi. Ir kur kas greičiau. Čia ir dabar.
Ką gi, galima konstatuoti, kad Lietuva, greičiausiai, neliks nuošalyje nuo bendrųjų pasaulinių tendencijų ir jos neaplenks tie kraštutinio politinio radikalizmo ir populizmo procesai, kurie kai kuriose šalyse yra įsiveržę į patį didžiosios nacionalinės politikos epicentrą bei viršūnes.
Tik nuo to konstatavimo niekam ne lengviau. Be to, jis niekaip nepateisina tos ilgametės apatijos ir abuojumo šiems klausimams, tikintis, kad „pats laikas“ kažkaip visa tai sutvarkys ir sukratys. Ne, nesutvarkys ir nesukratys. Priešingai – tik parengs dirvą jiems pražysti naujais nuodingais žiedais.
