„Manau, kad tai, jog per šiuos ketverius metus turime daugiau nei 170 asmenų, kurie buvo pripažinti pranešėjais, tai jau yra gana didelis skaičius“, – LRT radijui teigė I. Kalinauskienė.
Visgi, reaguodama į naujausio tyrimo rezultatus, organizacijos skyriaus Lietuvoje vadovė pabrėžia, kad norint, kad pranešėjo apsauga būtų tinkamai užtikrinama vien tik teisinio reglamentavimo neužtenka.
„Kai kalbame apie tokius įstatymus kaip pranešėjo apsaugos įstatymas, yra aišku, kad vien įstatymo ar teisės aktų nepakanka tam, kad pranešėjo apsauga būtų tinkamai įgyvendinama, tam reikia kultūrinio pokyčio“, – sakė I. Kalinauskienė, pažymėdama, kad tam tikri pokyčiai visuomenėje jau yra pastebimi.
TILS vadovė akcentuoja, kad labai svarbus yra ir tinkamas įstaigų vadovų dėmesys pranešėjo įstatymo įgyvendinimui.
„Viena iš sričių, kuri yra labai svarbi, yra vadovų tinkamas dėmesys šio įstatymo įgyvendinimui per atvirumo ir grįžtamojo ryšio kultūros diegimą savo įstaigoje. Norėtųsi, kad vadovai suprastų, kad šitas įstatymas visų pirma yra skirtas jiems, kad jie pirmieji sužinotų apie galimas negeroves ar pažeidimus savo darbovietėje ir laiku imtųsi veiksmų, kad užbėgtų tam už akių“, – teigė ji.
TILS atliktas tyrimas skelbia, kad institucijos neskiria pakankamo dėmesio pranešėjų asmens konfidencialumo užtikrinimui bei apsaugai nuo neigiamo poveikio.
Nors Pranešėjų apsaugos įstatymas įsigaliojo 2019 m., o šis statusas suteiktas daugiau kaip 170 asmenų, tyrimo dalyvių teigimu, vykdant vidinius tyrimus dažnai pranešėjo tapatybės konfidencialumas nėra užtikrinamas.
Tam įtakos gali turėti mažas darbuotojų skaičius įstaigose, darbuotojų, administruojančių vidinius įstaigų kanalus, kompetencijų trūkumas. Tyrime dalyvavusiųjų teigimu, specialistams taip pat trūksta žinių, kaip tinkamai reaguoti vidiniu pranešimų kanalu gavus informaciją.
