Paaiškėjo – vis dar šlubuoja daugiabučių renovacija, grėsmės ženklus rodąs centrinis šildymas. Į pokalbio vedėjos N.Pumprickaitės pastabą, kad abi problemos priklauso Vyriausybės ar kitos vykdomosios valdžios atšakos kompetencijai, kandidatas atsakė, jog esą problemų, kurios pasiekusios globalų mastelį turi jaudinti ir prezidentą.
M.Varaška taip pat susirūpino, kas bus Lietuvai po penkiolikos ar daugiau metų. Tačiau kas negerai gali atsitikti, paaiškinti paliko galbūt kitam kartui. Pagaliau paklaustas, o kokia gi būsianti užsienio politika, atsakė labai greitai, neprovokuodamas žiūrovų suklusti – tokia, kokia sutarta ES ir NATO. Ir ką daugiau pasakysi?
Regionų partijos remiamas kandidatas pats partijos nariu neketinąs tapti. Lietuvos partijos jau baigė ar tuoj baigs kandidatų į prezidentus siūlymo procedūrą. Girdime įvairias daugiau ar mažiau žinomas pavardes. Ne už kalnų – rinkimų kampanija. Bus rengiami forumai, kuriuose diskutuos arba sakys monologus partijų iškelti ar patys save pašaukę nepriklausomi kandidatai.
Apie ką jie kalbės? Apie tai, ką trumpame pokalbyje pavaizdavo M.Varaška. Kalbės daugiausia apie tai, už ką Lietuvos prezidentas pagal Konstituciją tiesiogiai neatsako, ir mažiausiai – už ką atsako, nes neturi ką kita nei konkurentas pasakyti.
Rinkimų kampanijos metu Ukrainoje dar vyks karas. Artės NATO viršūnių susitikimas Vašingtone. Neabejoju, kad prezidento rinkimų kampanijos metu vyraus dabartinė Lietuvos pozicija tiek dėl Ukrainos siekio nedelsiant tapti NATO nare, tiek kitais valstybės gynybos klausimais. Turintis kitokią nuomonę kandidatas, nenorėdamas tapti grėsme nacionaliniam saugumui, nepraleis progos patylėti.
Užtat visomis kitomis temomis (apie švietimą, mediciną, mokesčių reformą, pensijas ir panašiai) bus galima įlįsti į politologo kailį, nes Lietuvos vadovas – ne vykdomoji valdžia, ir pasiginčyti. Bet iš tų ginčų tiek ir naudos. Tiesa, diskusijų aikštelėje gali atsidurti ir Stambulo konvencija bei panašios temos. Tai šiek tiek išvaikytų žiūrovų ir klausytojų nuobodulį.
Naujas/senas prezidentas bus išrinktas, atšvęsime inauguraciją, išklausysime kelis metinius pranešimus, priartės kiti tradiciniai rinkimai. Rinkimai į postą, kurį užimančio asmens įgaliojimai tokie, kad visiškai nereikia visuotinių rinkimų.
Pagal dabartines Lietuvos prezidento galias visiškai pakaktų partinių prezidento rinkimų, faktiškai – sutarimo Seime. Kaip Latvijoje ir Estijoje. Mažiau pompastikos ir išlaidų. Partinis prezidentas bent jau taptų atsakingas už valdančiųjų vykdomą politiką. Jei bloga Vyriausybės politika, kiltų klausimų ir dėl prezidento. Dingtų ir prezidento santykių su Vyriausybe problema.
Manau, reikia nutraukti ir prezidento metinių pranešimų tradiciją. Kam tie beprasmiški tekstai, kuriuose tik ir ieškoma, ar kaip nors neužkabinama Vyriausybė? Kažkada, prieš atsirandant prezidento institucijai, Seime „sutarto“ prezidento idėja buvo svarstoma, bet pasirinkta dabartinė dvilypė sistema. Ar įmanoma ją pakeisti?
Konstitucijos keitimas – ilgas ir sudėtingas procesas. Šiuo metu įmanoma apie tai tik politologiškai svarstyti, bet esama padėtis dar gyvuos ne vieną penkmetį.
Dar neaišku, kokia tolesnė Europos Sąjungos raida. Jeigu valstybės vis labiau integruosis, ES narės virs regionais, tai integruotoms dalims užteks vyriausybių su nedideliais vietiniais parlamentais. Ordinus kabins vyriausybės galva. Beje, jau ne pirmą kartą svarstoma apie Seimo narių skaičiaus sumažinimą.
Vis dėlto yra sritis, kur Lietuvos prezidentas galėtų ne vien pakalbėjimu įsiterpti, bet ir reikšmingai papildyti Vyriausybės darbą.
Tai – nacionalinės kultūros šiuolaikinė tąsa, pradedant kultūros paveldu, istorinės ir kultūrinės atminties atspindžiu švietime, kasdienio žmonių gyvenimo fone, baigiant kultūros projektų, susietų su tautos istorija, iniciatyvomis bei jų įgyvendinimu. Į tokią veiklą panirusį valstybės vadovą visada paremčiau kaip pilietis, nors ir manydamas, kad prezidento institucija vis labiau atgyvenusi.
Rašant apžvalgas kartais tenka atkreipti dėmesį ir į paraštines aktualijas. Portalas lrytas.lt išplatino tokį klausimą: „Kandidatai į Seimą, savivaldą ar prezidento postą ateityje greičiausiai turės nurodyti, ar praeityje priklausė Komunistų partijai. Ar tokia informacija turėtų įtakos jūsų pasirinkimui, už ką balsuoti?“
Pagal pateiktus galimus atsakymų variantus manasis toks: „Ne, nes man svarbu, kaip šiais laikai žmogus elgiasi ir dirba.“ Nebuvau Komunistų partijos narys ir dėl karjeros neplanavau juo būti.
Įdomu, kad tokie klausimai pateikiami dabar, o ne daugiau kaip prieš 30 metų, kai klausti buvo natūralu, nes vyko revoliucija.
Bet per rinkimus į Aukščiausiąją Tarybą, kuri vėliau pervadinta Atkuriamuoju Seimu, niekas ankstesnės partinės priklausomybės nesiteiravo. Rinkėjams rūpėjo esamas žmogaus elgesys ir nuostatos dėl Lietuvos ateities.
Nepriklausomybės priešininkus žmonės žinojo pavardėmis arba nujausdavo, kad tokie yra. Mano kartos Lietuvos gyventojai gerai žinojo aplinkybes ir kelius, kaip tampama Komunistų partijos nariu. Gal to nežino dabartinė karta?
Yra demokratinių valstybių, kuriose Komunistų partija nėra uždrausta. Teko dalyvauti ne viename komunistinės ideologijos pasmerkimo forume ir juose išgirsti labai įvairių nuomonių. Tarp jų – Didžiosios Britanijos atstovų, ginančių komunistinę pasaulėžiūrą, o Rusiją laikančių su komunizmu nieko bendro neturinčia imperine, grobuoniška valstybe.
