Šiaip ar kitaip, konservatoriai į rinkimų kovą metė stipriausią savo figūrą. Kokie jų tikrieji išskaičiavimai ir siekiai?
Tiek viešai, tiek neoficialiuose pokalbiuose dešiniųjų vadovybės atstovai aiškina rimtai tikintys, jog premjerė gali ne tik patekti į antrąjį turą, bet ir laimėti prezidento rinkimus.
Labiausiai dėl to, kad pagrindinis jos varžovas dabartinis šalies vadovas G.Nausėda gali į antrąjį turą nepatekti. Esą tai gali nulemti itin didelis balsų išsiskaidymas tose rinkėjų masėse, į kurias pirmiausia ir pretenduoja G.Nausėda, – vadinamojoje centro kairiojoje stovykloje, sutelkusioje dabartinės opozicijos rėmėjus ir visus esamos valdžios nekentėjus apskritai.
Dešiniajame sparne I.Šimonytė rimtesnės konkurencijos gali sulaukti tik iš koalicijos partnerių kandidatų, kurie patys savaime nėra ir nebus itin pajėgūs.
Žodžiu, pirmajame, o ypač antrajame rinkimų ture, jei į jį pateks, premjerė gali tikėtis sutelkti maksimalų visos dabartinės valdžios ir jai prijaučiančių piliečių skaičių.
Tų kelių šimtų tūkstančių balsų išties gali pakakti, kad būtų prasibrauta į antrąjį turą.
Tačiau bent kol kas sunku rimtai prognozuoti ir įsivaizduoti, kad ši masė nusvertų oponuojančių rinkėjų armiją, kuri pagal visas apklausas ir natūralias kadencijos pabaigos tendencijas vis dėlto gerokai viršija dabartinės valdžios šalininkų skaičių.
Iš esmės net gali būti ne taip jau ir svarbu, kas tiems valdžios priešininkams atstovaus. Tačiau, kad ir kaip žiūrėsi, G.Nausėda kol kas – neginčijamas šių opozicinių varžytuvių favoritas, nors ir jaučia jį akivaizdžiai vis labiau nervinantį advokato I.Vėgėlės karštą alsavimą į nugarą.
Vis dėlto tuo atveju, jei pasikartotų 2019 m. rinkimų antrojo turo G.Nausėdos ir I.Šimonytės akistata, labiau derėtų prognozuoti, kad dabartinis šalies vadovas vėl užtikrintai įveiktų konkurentę.
Galbūt netgi dar didesniu skirtumu nei tuomet.
Negalima atmesti ir tikimybės, kad premjerė gali neperkopti pirmojo turo barjero. Taigi kai kurių konservatorių kalbos apie pergalę – tik politinis pozavimas ir savęs bei savų rinkėjų drąsinimas.
Bet tai, kad dešiniesiems pavyko į prezidento rinkimus išstumti savo stipriausią figūrą, reiškia, jog jie žaidžia pragmatišką, pagrįstą ir tam tikra prasme nepralaimimą žaidimą. Juk tokiu atveju maksimaliai sutelkiami ir išjudinami tiek ištikimiausi partijos rėmėjai, tiek tie rinkėjai, kurie konservatoriams nubyrės nuo koalicijos partnerių ar tiesiog ieškos prie ko šlietis politinėje dešinėje. Tai lemtingai svarbu rinkimų į Europos Parlamentą ir Seimą kampanijoms.
Dar vienas itin svarbus dešiniesiems reikalas – partijos vidaus padėtis artėjant naujo jos lyderio rinkimams.
Akivaizdu, jog I.Šimonytės kandidatavimas – ženklas, kad ji greičiausiai dalyvaus ir kovoje dėl partijos lyderio posto. Išties būtų sunku įsivaizduoti siekiant pastarosios pozicijos, jei ji nevestų partijos į prezidento, o iš esmės ir į Europos Parlamento bei Seimo rinkimus.
Kita vertus, tuo atveju, jei premjerė ir partija visuose šiuose rinkimuose vis dėlto pasirodys itin prastai, dabartinę dešiniųjų vadovybę, jai atstovaujančią, nuo vidaus oponentų uždengiančią I.Šimonytę tai padarys itin pažeidžiamas.
Tačiau žvelgiant iš dabartinių politinių tendencijų perspektyvos visiško konservatorių fiasko arba žiauraus nuopuolio visame trejų rinkimų cikle nevertėtų baimintis. Nebent įvyktų dar kokia nors neprognozuojama politinė katastrofa.
Taigi prezidento rinkimuose kaip pagrindinę jų kampanijos ašį regėsime dviejų aukščiausių valstybės pareigūnų kovą.
Žinoma, dėl to garsės nuogąstavimai, kad dėl to prezidento rinkimų kampanija iki pat pamatų galutinai persmelks ir taip aštrius, netgi toksiškus Prezidentūros ir valdančiosios koalicijos viršūnių santykius.
Šių požymių jau dabar apstu ir jų vis daugėja. Abu Vilniaus galios bokštai kai kuriais klausimais ima kirstis, panašu, vien tiktai dėl paties prieštaravimo.
Sūnui užrašytame būste sau ramiai gyvenęs kariuomenės vadas V.Rupšys, kuris už tai ėmė kelis šimtus eurų iš valstybės ir piktinosi apie tai klausinėjančios žiniasklaidos įžūlumu, turi likti poste be jokių kalbų. Tokios pozicijos laikėsi G.Nausėda.
Dešiniųjų vedlys G.Landsbergis prezidentui tuojau pat priminė, kad jis itin principingai reikalavo galvų tų ministrų, buvusių savivaldybių tarybų narių, kurie negalėjo pagrįsti savo senų išlaidų iš valstybės kišenės.
Tad konservatorių vadovas, kuris ir taip jau seniai kritikuoja esą į valstybės valstybėje vaidmenį įsijautusią kariuomenę ir jos vadovybę, iš esmės apkaltino kariuomenės vadą ir pagrindinį politinį globėją dvejopais standartais.
Ambasados Didžiojoje Britanijoje vadovas E.Bajarūnas, apipiltas savo pavaldinių skundais dėl esą netinkamo elgesio ir privačių savo bei žmonos interesų tenkinimo už valstybės pinigus, taip pat turi likti dirbti, o pagrindiniai nusižengėliai šiuo atveju – Užsienio reikalų ministerijos vadovybė, kuri esą greičiausiai ir nutekino tuos skundus į žiniasklaidą.
Tokia G.Nausėdos pozicija ir šiuo klausimu vėl sukėlė itin kritišką G.Landsbergio reakciją.
Regis, ne už kalnų tas laikas, kai Prezidentūra ir valdantieji ims kirstis dėl kiekvieno abi valdžias liečiančio ar net su jomis nesusijusio klausimo.
Taigi kova, nepaisant jau dabar galimos prognozuoti jos baigties, bus tokia karšta, lyg tai visiems būtų gyvybės ir mirties klausimas.
