Iki šiol nerandama atsakymo, kam priklausė 1991 metais Lietuvos sieną kirtusi skulptoriaus Eimont Bronzini (tada – Eimonto Stankevičiaus) sukurta bronzinė skulptūra „Legenda Lietuva“, kurią autorius vadino lietuviška Laisvės statula.
Šiemet per Mindaugo karūnavimo dieną atidengiant skulptūrą ant Nemuno skardžio buvo paskelbta, kad tai skulptoriaus našlės Lolitos Bronzini dovana Druskininkų miestui.
Tačiau šiuo metu Vilniaus apylinkės teisme bandoma įrodyti, kad Lolitai Bronzini ši skulptūra niekada nepriklausė. Po vyro mirties ji paveldėjo tik autoriaus teises, todėl esą neturėjo teisės skulptūros dovanoti.
Į teismą kreipęsi vilniečiai tikina, kad Druskininkai negalėjo priimti dovanos, kuri niekam nepriklauso.
Tuo metu Lolita Bronzini tikina, kad jos turimos autoriaus teisės leidžia ieškoti skulptūrai vietos ir ją dovanoti tiems, kurie ją pastato.
Kai 1991 metais 10 tonų sveriantis bronzinis moters atvaizdas su 4 veidais, simbolizuojančiais keturis etninius Lietuvos regionus, 4 rankos ir vainikas iš Sankt Peterburgo buvo atvežti į Lietuvą, tai niekam nebuvo reikalinga – nei Vilniaus dailės kombinatui, nei Pašilaičiams, kur buvo ketinama ją pastatyti, nei juo labiau Vilniaus miestui.
Iš pradžių beveik aštuonių metrų aukščio skulptūra buvo saugoma Vilniaus dailės kombinate, vėliau Bronzinių namo kieme, o namą pardavus į pirkimo ir pardavimo sutartį buvo įrašytas punktas, kad jo pirkėjas dar penkerius metus saugos skulptūrą.
Tačiau naujieji namo savininkai perkėlė skulptūrą į statybinių medžiagų sandėliavimo aikštelę Minsko plente, iš kur 2018-aisiais 800 kilogramų sveriančios rankos buvo pavogtos jau susiruošus vežti skulptūrą į Druskininkus.
Honoraras – 6000 rublių
2018-aisiais Niujorke miręs 59 metų skulptorius E.Bronzinis yra padiktavęs savo dukteriai Laurai Bronzini tekstą, kuriame išvardijo su „Legenda Lietuva“ susijusius faktus.
Tekste teigiama, kad 1990 metais Vilniaus dailės kombinato meno taryba, suderinusi su Vilniaus miestu, paskyrė 89 tūkst. sparčiai nuvertėjusių rublių pagaminti ir dar 100 tūkst. rublių nulieti iš bronzos skulptūrą „Legenda“ ir kartu su 4–5 kitų autorių skulptūromis išsiuntė į tuometinio Leningrado liejyklą „Monument skulptura“.
Tačiau pinigų užteko tik vienai skulptūrai nulieti – E.Bronzinio. Kitų skulptūrų likimas yra nežinomas.
Užsakyme buvo atsisakyta idėjos pavaizduoti bronziniu moters kūnu trykštantį vandens rūbą, turėjusį priminti, kad Lietuvos vardas kildinamas iš upės pavadinimo ir lietaus.
Skulptūros autoriui buvo sumokėta 6 tūkst. rublių honoraro vietoj žadėtų 30 tūkstančių. Šia suma jo darbas buvo įvertintas, kai skulptūra iš monumentaliosios virto dekoratyvine, turėjusia stovėti Pašilaičiuose.
Taigi su autoriumi irgi buvo atsiskaityta.
Kam priklauso bronza?
E.Bronzinis ilgai ieškojo dokumentų, kam jo skulptūra galėtų priklausyti, bet taip ir nerado.
Lolita Bronzini prisiminė, kad tuo metu jokių dokumentų ir nereikėjo: Dailės kombinatas liepė tą skulptūrą pasiimti – jos vyras pasiėmė.
Nebuvo jokio poreikio kaip nors įforminti nuosavybę.
Tačiau jei Dailės kombinatas nurodė skulptoriui mokėti už skulptūros saugojimą, jis kartu pripažino, kad nelaiko šio kūrinio savo nuosavybe.
Vilniaus miestas daug kartų atsisakė statyti skulptūrą vienoje ar kitoje vietoje.
Įvairios komisijos vis rasdavo priežasčių, kodėl „Legenda Lietuva“ negali stovėti Santariškių transporto žiede ar Kalnų parke.
2018 metais patariamąjį balsą turinti Vilniaus miesto savivaldybės komisija nepritarė, kad „Legenda Lietuva“ būtų pastatyta prie Televizijos bokšto, nors prieš tai savivaldybė šią vietą pasiūlė ir projektas jau buvo parengtas. Esą pritrūko motyvacijos.
Bet Vilniaus miesto savivaldybės komisija atsisakė meninės idėjos, o ne 10 tonų bronzos.
Teisininkams nesuprantamas ir teiginys, kad skulptūra galbūt priklauso visai Lietuvai. Tai esą žodžiai iš poetų žodyno.
Kas tuo metu galėjo atstovauti Lietuvai perimant iš Sankt Peterburgo atvežtą skulptūrą – Kultūros ministerija, Lietuvos Vyriausybė, Atkuriamasis Seimas?
Tegu ši spinta dar pastovi
Verslininkas Audrius Kolka, prisistatęs kaip žmogus, apie pavogtas „Legendos Lietuvos“ rankas žinantis daugiausia, taip pat vieno iš buvusio Bronzinių namo savininkų dėdė, šio sandorio iniciatorius ir organizatorius, veikęs pagal notaro patvirtintą savininkų įgaliojimą, tikino, kad pasirašydami pirkimo ir pardavimo sutartį jo atstovaujami pirkėjai Martynas Mundrys ir Andrius Steponavičius ją neteisingai suprato.
Jis prašo teismo panaikinti pirkimo ir pardavimo sutarties sąlygą apie skulptūrą.
„Taip, mes pasirašėme sutartį, nes ją neteisingai supratome. Pasirašydami mes neprisiėmėme atsakomybės už tą daiktą ir tik leidome, kad jis pabūtų kieme.
Tarkime, jūs parduodate butą ir prašote naujųjų savininkų: tegu dar ši spinta pastovi. O jie sako: „Tegu pastovi“, – aiškino A.Kolka.
Vilniaus apylinkės teismo prašoma panaikinti sutarties sąlygą dėl saugojimo, o tuomet A.Kolka tikisi, kad pavyks panaikinti ir įpareigojimą atlyginti žalą Lolitai Bronzini – sumokėti už naujai nulietas „Legendos Lietuvos“ rankas – 37 tūkst. eurų. Jos buvo nulietos už skulptoriaus našlės pinigus.
Apdrausti neįmanoma
A.Kolkos įsitikinimu, problemos kilo dėl E.Bronzinio namo, priklausiusio Laurai Bronzini, pirkimo ir pardavimo sandorio. Jo tikinimu, notarė padarė klaidą, kai sudarė sutartį nepasidomėjusi, kam ta skulptūra priklauso.
„Jei būtume suvokę, kad jie nori, jog mes skulptūrą saugotume ir už ją atsakytume juridiškai, nebūtume pasirašę tokios sutarties arba nuvežę ją į saugomą teritoriją. Tai juk dideli pinigai!
Galbūt mes turėjome ją apdrausti, bet kas tau draus, jei nėra savininko.
Ponia Bronzini nepateikė įrodymų, kad ši skulptūra priklausė arba priklauso jai, jos vyrui ar jos dukteriai“, – kalbėjo A.Kolka.
Jis taip pat stebėjosi, kaip Druskininkai galėjo priimti šią skulptūrą, – esą negalima priimti daikto, kuris niekam nepriklauso.
Būtų likusi gatvėje
Vis dėlto kodėl 10 tonų sverianti bronzinė skulptūra iš aptverto kiemo sostinės Jeruzalės rajone buvo išgabenta į Minsko plente esančią statybinių medžiagų sandėliavimo aikštelę?
A.Kolkos teigimu, taip atsitiko, kai paaiškėjo, kad skulptūra guli ne naujai įsigyto namo sklype. Esą E.Stankevičius buvo užsitvėręs 2 kvadratiniais metrais didesnį kiemą, nei jam priklausė.
Tvarkant dokumentus paaiškėjo, kad tvorą teks perkelti ir bronzinė „Lietuva Legenda“ liks gatvėje.
Vilnietis nesupranta, kodėl teismas priteisė jo atstovaujamiems namo savininkams M.Mundriui ir A.Steponavičiui sumokėti Lolitai Bronzini 37 tūkst. eurų už naujų rankų liejimą, – juk jie jų nepavogė, jie nėra nusikaltimo bendrininkai.
Atvirkščiai, buvo elgtasi labai gražiai. Jie patys pasiūlė padėti rinkti pinigus naujoms rankoms išlieti.
Be to, į Druskininkus skulptūra buvo nuvežta jų sąskaita. Tai kainavo 600 eurų.
„Mes nuoširdžiai norėjome pastatyti „Lietuvą Legendą“. Tikrai neturėjome ketinimų pakenkti. Išvydę, kad išlaužtas konteineris, kur buvo saugomos rankos, patyrėme didžiulį smūgį.
Buvo galima bent pabandyti susitarti, kaip nors susitikti ir pasikalbėti apie tai.
Jei reikia naujų rankų – kurkime fondą, mes prisidėsime, nes nesikratome atsakomybės. Bet mes nepadarėme nusikaltimo“, – kalbėjo A.Kolka.
Įtaria planuotą vagystę
„Tai, kas vyksta, – nesąmonė, absurdas“,– „Lietuvos rytui“ ištarė JAV gyvenanti skulptoriaus E.Bronzinio našlė Lolita Bronzini.
Iš pradžių moteris įtarė, kad per teismus siekiama ją finansiškai sužlugdyti, todėl kreipėsi į žurnalistus. Bet vėliau paskelbė, kad toks straipsnis jai nenaudingas, ir su žiniasklaida bendrauti atsisakė.
Lolitos Bronzini tikinimu, jai nebuvo pranešta, kad „Legenda Lietuva“ bus pervežta į statybinių medžiagų sandėliavimo aikštelę. Tuo metu ji buvusi JAV, o A.Kolka jai pasakęs: nepatinka – išsivežk.
Moteris įsitikinusi, kad vagys žinojo, kada skulptūra bus išgabenta: „Pragulėjo daugiau kaip metus, ir nieko, o likus savaitei iki kelionės į Druskininkus staiga dingo rankos.“
Policija Lolitai Bronzini pranešė, kad tą aikštelę filmuojančios kameros vagystės metu buvo sugedusios. Skulptoriaus našlė spėja, kad bronzinės rankos seniausiai supjaustytos ir parduotos metalo supirktuvėms.
