Oranžerijos parkas šalia milžiniškų EP rūmų Strasbūre – mėgstama 69 metų L.Mažylio pasivaikščiojimų vieta. Didžiausiame ir seniausiame miesto parke, kuris XIX amžiaus pradžioje sukurtas Napoleono Bonaparto žmonai Josephine'ai, žaliuoja ir lietuviškas ąžuolas.
„Tik kaskart vis iš naujo turiu ieškoti, kur tiksliai jis yra“, – žingsniuodamas po 26 hektarų ploto parką šyptelėjo L.Mažylis.
Strasbūre jis lankosi daug rečiau nei Briuselyje, kuriame daugiausia posėdžiauja europarlamentarai, bet ir Elzaso sostinėje jaučiasi savas, ne kartą po ją važinėjo dviračiu, o per EP sesijas paprastai apsistoja apartamentuose su virtuve, kad pusryčiams pats galėtų išsikepti mėgstamos kiaušinienės.
Tautos herojumi L.Mažylis tapo prieš šešerius metus, kai kone Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio išvakarėse Vokietijos užsienio reikalų ministerijos diplomatiniame archyve Berlyne rado dokumentą su signatarų parašais, patvirtinantį, kad 1918 m. vasario 16-ąją mūsų šalis buvo paskelbta nepriklausoma valstybe.
Verslininkų žadėto milijono už Nepriklausomybės Akto suradimą L.Mažylis tąsyk negavo, bet gavo daug daugiau: Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas paskelbė jį Metų valstybės kūrėju; tuometis premjeras Saulius Skvernelis įteikė Lietuvos pažangos premiją; tuometė prezidentė Dalia Grybauskaitė – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžių; gimtasis Kaunas paskelbė miesto garbės piliečiu, o žmonės kone nešiojo profesorių ant rankų, dėkodami už pastangas ieškoti ir rasti kiekvienam lietuviui brangų dokumentą.
Tada, 2017-aisiais, L.Mažylis kone pernakt tapo vienu mėgstamiausių žmonių Lietuvoje, o 2019 m., prisiminęs ilgus metus puoselėtas politines ambicijas, buvo išrinktas į EP. Dėl europarlamentaro darbo Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto profesorius turėjo atsisakyti akademinės veiklos, o aistra ieškoti artefaktų nuslopo, nors visiškai neužgeso.
„Taip, man būtų svarbu rasti ir antrąjį šio Akto originalą, – „Lietuvos rytui“ Strasbūre patvirtino L.Mažylis. – Azarto ieškoti dar turiu, tik laiko – ne. Tačiau ieškodamas jau esu nemažai nuveikęs ir žinau, kokį žingsnį toliau turėčiau žengti.“
– Pasakodamas apie tai, kaip radote Vasario 16-osios Aktą, ne kartą esate užsiminęs, kad jus domintų ir antrojo tądien pasirašyto Akto paieška. Kokią šių ieškojimų stadiją jau esate pasiekęs? – „Lietuvos rytas“ paklausė L.Mažylio.
– To Akto paieška, tiesą sakant, prasidėjo dar 2016 m. Mūsų tautos vizualiniame suvokime tas antrasis egzempliorius – mašinraštis su klaidomis, nežinia kodėl irgi pasirašytas visų 20 signatarų – visada buvo laikomas pagrindiniu.
Įsigilinęs į tą laikotarpį, drąsiai galiu teigti, kad pagrindinių dokumentų būdavo po vieną, bet tąsyk kažkodėl prireikė dviejų. Kodėl – vis dar paslaptis. Bet nėra jokios abejonės, kad Aktai buvo du.
Mūsų vaizduotėje tas antrasis tapo pirmuoju, matyt, dėl to, kad pabalintas ir padailintas buvo spausdinamas įvairiuose leidiniuose. Tad to Akto visada iš tikrųjų ir buvo ieškoma.
Kitas Aktas signataro Jurgio Šaulio buvo surašytas baltame lape ir pagal to meto santykius su vokiečių okupacine valdžia bei visą procedūrą išsiųstas Vokietijai, kurios paprašyta pripažinti Lietuvos nepriklausomybę. Tas vokiečių pripažinimas gautas po mėnesio – kovo 23 dieną.
Tautos sąmonėje pagrindiniu tapusio spausdinto Akto pėdsakų ieškoma ilgai. Jų nėra aptikta, bet ir nepasakyta, kad to Akto nėra. O tai reiškia, kad jis kur nors yra ir verta toliau ieškoti.
– Kas jums žinoma apie abiejų Aktų likimus?
– Aktas, kurį radau Berlyne, – gražiai surašytas ant balto lapo ir įteiktas Vokietijos valdžios atstovams. Kai Lietuva sulaukė pripažinimo, tuo viskas ir baigėsi.
Antrasis Aktas prisimintas po 10 metų – 1928-aisiais. Mat visi daug kalbėjo apie pamatinį Aktą, vasario 16-oji jau buvo laikoma švente, bet kur pats popierius?! Tuomet tą Aktą iš kažkur iškapstė signataras Petras Klimas ir 1928 m. vasario 16 d. šis dokumentas tikrai buvo laikinojoje sostinėje Kaune. Ten iš Akto padaryta fotografuotinė klišė.
Kur tas Aktas dėjosi toliau, neaišku. Man visada labai įdomu svarstyti, kur jis galėjo nusidanginti, nes iš esmės įmanomos beveik visos XX amžiaus vidurio Lietuvos trajektorijos.
Pagal pagrindinę versiją iki 1940 m. jis buvo istorinėje Prezidentūroje Kaune, Antano Smetonos seife. Bet ir dėl to neturiu tvirto paliudijimo. Tikrai žinau tik tai, kad 1928 m. vasarį buvo nufotografuotas autentiškas dokumentas.
Lyginau, o savo rega galiu pasitikėti, tad esu tikras, kad signatarų parašai ant vieno ir kito dokumento sudėti tą pat minutę nepadedant plunksnos. Jie abu autentiški ir abu vadintini originalais.
Vienas – dar neatsiradęs, o tai, suprantama, žadina azartą. Kartais, apie tai pasakodamas, prikuriu personifikacijų apie du princus. Vienas išeina į žmones ir yra gerbiamas, garbinamas. Paskui jis dingsta ir nėra nė vieno. Tada ateina laikas kitam ir jis išlenda į žmones. Bet antrasis vis dar tūno kažkur pasislėpęs. Man labai patinka vedžioti tokiais labirintais.
– Reikėtų suprasti, kad Aktas, kurį radote Berlyne, niekada nebuvo palikęs Vokietijos. Tad kodėl per kone 100 metų niekas iki jūsų net nepamėgino jo ten ieškoti?
– Tas dokumentas su Užsienio reikalų žinybos atstovo prierašu į diplomatinį archyvą Vokietijoje atgulė, greičiausiai, 1918 m. kovo 25 d. ir per ilgus laikus Aktą matė labai nedaug žmonių: pora vokiečių tyrinėtojų, galbūt – istorikas Zenonas Ivinskis, mat archyvas tada dar buvo Bonoje, ne Berlyne.
Dabar, prabėgus pusseptintų metų nuo Akto suradimo, viskas atrodo paprasta – dokumentas iškeliavo į Vokietiją, ten ir liko, tad kodėl, ieškodamas Akto, niekas nėjo tuo keliu? Bet didieji daiktų dingimai ir atsiradimai visada būna tokie.
Vien kokia išskirtinė Leonardo da Vinci garsiausio paveikslo „Mona Lisa“ dingimo ir atsiradimo istorija! Paveikslo vagyste įtartas net Pablo Picasso, nors jį pavogė muziejininkas Vincenzo Peruggia.
Yra labai daug įdomių istorijų, kaip dingsta daiktai, o kai jie staiga atsiranda, kyla klausimas, kodėl anksčiau niekas ten neieškojo? Jei aš norėčiau ką nors paslėpti, turbūt patikimiausia vieta tai padaryti būtų archyvas. Dar reikia padėti ne į tą lentyną ir bus baigta – daiktas bus paslėptas visam laikui. Man pasisekė, kad Vasario 16-osios Aktas buvo toje lentynoje, kur ir turėjo būti.
Aš irgi su nuostaba žvelgiu į šią situaciją iš šalies ir mąstau: tai kaipgi niekas apie tai anksčiau nepagalvojo? Aš kažkodėl pagalvojau. Gal taip įvyko dėl to, kad nesu profesionalus istorikas ir neturėjau tikslo daryti studijos?
– O gal dėl to, kad pagal išsilavinimą esate chemikas, vadinasi, esate pratęs tiksliai apskaičiuoti?
– Gal labiau ne dėl to, kad chemikas, o todėl, kad esu šioks toks kolekcininkas ir turiu uoslę, kaip ieškoti daiktų. Kolekcininkai pratę ieškoti, nes antikvariatų savininkai neretai leidžia raustis po nesutvarkytų daiktų krūvą ir ieškoti įdomaus.
Tokiose situacijose esu buvęs ne kartą, tad panašų elgsenos šabloną pritaikiau ir Akto paieškoms.
Dabar jau galiu pasakyti, kad pasielgiau teisingai, nes šio dokumento ieškojau didžiausios tikimybės principu. Pirmiausia reikėjo nuvažiuoti būtent į Berlyną, o paskui – jau į visas kitas vietas.
– Tad, ar realu tikėtis, kad netrukus bus surastas ir antrasis Aktas?
– Na, kaip jūs norite, kad išduočiau viską?! Jei pasakysiu, kad nebeieškau, tai kaip atrodysiu tautos akyse? Jeigu pasakysiu, kad jau tuoj surasiu, irgi neaišku, kaip atrodysiu, nes galiu ir nerasti.
Dabar mano tikslai kiti. Azarto ieškoti dar turiu, bet visiškai neturiu laiko. Tačiau žinau į kokios valstybės ir kokius archyvus dabar man eilė keliauti.
Z.Ivinskis yra pasakęs, kur reikėtų ieškoti. Bonoje, iš kurios archyvas iškeliavo į Berlyną, toliau – Štutgarte, Freiburge (visi – Vokietija), Berne (Šveicarija) ir Vienoje (Austrija).
Neatskleisiu visko, bet pasakysiu taip: iš šių penkių vietų keturiose jau buvau, tik vienoje – dar ne. Tad tiksliai žinau, kur toliau reikėtų važiuoti.
A.Ivinskis yra užsiminęs apie ne vieną Lietuvai svarbų 1917–1918 m. dokumentą, kurie taip pat kažkodėl dingę.
Tarkime, 1917 m. gruodžio 11 d. deklaraciją, kuria skelbiamas Lietuvos valstybės atkūrimas, bet pripažįstami ypatingieji ryšiai su Vokietija, Berlyne ir tame pat aplanke aptikau 20 minučių anksčiau nei Vasario 16-osios Aktą.
Tai – Lietuvai istoriškai irgi svarbus dokumentas, bet emociškai mažai kam rūpintis. Tokių ieškotinų dokumentų yra ir daugiau.
Neneigiu, kad jau nemažai pašniukštinėjau ieškodamas antrojo Vasario 16-osios Akto. Buvo momentų, kai jau atrodė, kad tuoj tuoj rasiu.
Viename iš tų kitų archyvų versdamas dokumentą po dokumento pasakiau sau: jei čia yra tas kitas Akto egzempliorius, jis bus po šiuo lapu. Perverčiau ir pamačiau, kad nėra. Toliau jau galima ir nežiūrėti iki aplanko galo, nes dokumento ten tikrai nėra, mat dokumentai paprastai segami pagal chronologiją. Sausio, tada – vasario, paskui – kovo dokumentai ir taip toliau.
Beje, Vasario 16-osios Aktą Berlyne aptikau prie kovo dokumentų, nes jis buvo įsegtas prie pripažinimo bylos, kai baigiantis kovui Vokietija pripažino Lietuvos nepriklausomybę.
Apie tai, kur reikėtų ieškoti Akto, Z.Ivinskis yra užsiminęs labai netiesiogiai. Jis pats gyveno Bonoje, jam labai rūpėjo, kaip pasaulyje vertinamas Vasario 16-osios Aktas, tad ir tapo tuo žmogumi, kuris žinojo ir galėjo apie tai pateikti šiek tiek daugiau informacijos. Bet ne tik jis – ir P.Klimas, kuris vienintelis tuo metu rašė nuoseklius dienoraščius. Studijavau kiekvieną šių dienoraščių detalę.
Kol netapau europarlamentaru, gyvenau mintimi rasti antrąjį Akto egzempliorių, tad apvažiavau nemažai Vakaruose esančių archyvų. Bet į Rusijos, archyvus, deja neįlysi. Juk labai realu, kad tas Aktas 1940 m. iškeliavo į Rusiją, jei iki tol buvo istorinėje Prezidentūroje Kaune.
– Bet neatmestina, kad jis gali būti ir sunaikintas?
– Paprastai net ir patys niekšiškiausi totalitariniai valdovai istorinių dokumentų ir sutarčių nenaikina. Jie jas grobia, paslepia, saugo, neatiduoda, bet, kaip suprantu vienų prieš kitus veikimo procesą, tokie dokumentai nėra naikinami. Tad Aktas kur nors tikriausiai turėtų būti.
Žinoma, yra dar kiti dalykai: toje 1928 m. nuotraukoje Aktas jau atrodo labai pavargęs ir susenęs, tad kiek laiko jis dar galėjo išsilaikyti? Nuo pasirašymo ant prasto popieriaus jau prabėgo daugiau kaip 100 metų. Mano rastasis Aktas pasirašytas ant gero popieriaus ir yra gerai išsilaikęs, vos pageltęs.
Dabar tik spėlioju ir įsivaizduoju, kur yra ir kaip galėtų atrodyti antrojo Akto popierius. Gal jis buvo sulankstytas į keturias dalis? Vadinasi, neatmestina, kad buvo įdėtas į voką, o, tokiu atveju, atsiranda dar daugiau galimybių jam pasislėpti.
Mes įsivaizduojame, kad ieškome gražaus dokumento, bet jo fizinė išvaizda iš tikrųjų turbūt kitokia ir neaišku, kas iš jo likę. Bet – šiukštu – nevalia galvoti, kad Aktas sunaikintas, nes tada jo jau tikrai nerasime. Įvedus kintamąjį, kad dokumento gal jau nėra, ieškojimai bus pasmerkti, nes ieškosi nežinia ko. Pirmiausia turi pasakyti sau, kad tas dokumentas yra. Jei ne čia, tai kur nors kitur.
– Ar turite ambicijų ieškoti dar kokių nors Lietuvai svarbių artefaktų?
– Man šiuos dalykus padiktuodavo į susitikimus susirinkę žmonės. Klausimas, ko dar ieškočiau ir patarimas, ko ieškoti dar galėčiau, jiems – visiškai natūralus.
Susidarė toks įdomus rinkinėlis ieškotinų daiktų, tarp kurių įdomiausi – Vytauto Didžiojo karstas, karūna ir įkapės – su mirusiuoju laidojami jo apranga ir daiktai.
Šių artefaktų likimas – ne visai iš mano domėjimosi lauko epochos, bet vienas Vasario 16-osios Akto signatarų – Donatas Malinauskas – labai daug dėmesio skyrė šiai temai, tad per jį ir aš šiek tiek žinau visokių nepatikimų istorijų. Tarkime, kad tas karstas suiro, o Vytauto Didžiojo palaikai sutrūnijo kone akyse.
Tad taip, esu šiame takelyje. Bet jei toks epizodas ir buvo, tai turėjo įvykti XX amžiaus pradžioje. Dabar jau galima nustatyti DNR. Jei Vytauto Didžiojo DNR pasklido kokioje nors erdvėje, jį galima ištirti. Buvo ne vien kūnas, bet ir relikvijos – jos juk neperlydytos, tad kur nors yra. Jei yra, vadinasi, ant jų yra ir Vytauto Didžiojo DNR.
Dar man buvo siūloma ieškoti, pavyzdžiui, Tilžės Akto, kuriuo prašoma Mažąją Lietuvą prijungti prie Didžiosios. Tai – jau mano mėgstama epocha.
Tas Aktas buvo dingęs ir niekas nežinojo, kur jo ieškoti. Man siūlydavo: „Gal galite jūs rasti?“
„Ne, ne, – sakydavau aš, – važinėjimams laiko neturiu, nes dabar dirbu Europos parlamente.“
Kaip manote, kur atsirado Tilžės Akto originalas? Už 300 metrų nuo mano biuro Kaune. Man nereikėjo niekur važiuoti. Reikėjo tik pereiti į kitą gatvės pusę, nueiti į Vytauto Didžiojo karo muziejų ir paprašyti parodyti archyvus, nes įtariu, kad juose slepiasi Tilžės Aktas.
Tai padariau ne aš, o Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus darbuotoja, viešai prieinamuose archyvuose ieškodama eksponatų.
Kai man primygtinai siūlo ko nors dar ieškoti, visada auditorijai sakau: „Pakelkite ranką, kas to imatės, o aš noriai prisijungsiu.“ Nepakyla nė viena ranka.
– Nuo didžiojo jūsų atradimo prabėgo daugiau kaip 6 metai. Kaip dabar vertinate tuos 2017 m. kovo 29 d. įvykius, kai Berlyne radote Aktą, ir jų reikšmę Lietuvai?
– Iki šiol labai smulkiai galiu papasakoti viską, kas tada įvyko, nes atrodė, kad tai buvo vakar. Dabar man įdomiausia analitiškai panagrinėti, kaip sklinda žinia? Nėra taip, kad ta žinia pasklinda ir pasidaro svarbi visai Lietuvai vienu metu, nors, atrodytų, kad masinės informavimo priemonės visiems vienodai prieinamos.
Bet pastebėjau keistą dėsningumą: kai mane pradėjo kviesti pasakoti apie tuos dalykus į gimnazijas, bendruomenes, trečiojo amžiaus universitetus, karinius dalinius – kur tik nori, geografija dėstėsi labai įdomiai: nuo Lietuvos vidurio į kraštus. Nežinau kodėl, bet vėliausiai mane pradėjo kviesti savivaldybės, kurios yra šalies pakraščiuose. Susidomėjimas didėjo tarsi koncentrinio apskritimo principu.
Gal taip išėjo netyčia, bet tuos įvykius nagrinėjau kaip politologas ir paaiškėjo, kad žinia plinta ne vien per laikraščius, televiziją, radiją ar internetu. Kažkokiu mistiniu būdu žinia vis dar plinta sklinda iš žmonių žmonėms. Taip, kaip prieš 100 metų, taip ir dabar, nepaisant informacinių revoliucijų. Bent jau taip buvo tada, kai radau Aktą.
Ar galiu sakyti, kad šį dokumentą radau atsitiktinai? Su tuo atsitiktinai yra keistas dalykas: kaip gali sakyti, kad dokumentas dingęs, jei jį vartė ir matė daugybė žmonių? Nežinau, ar Z.Ivinskis 1968 m. vartė tą bylą, bet jis pasiuntė labai aiškią žinią, kur pirmiausia reikėtų Akto ieškoti. Tikslios nuorodos – kurioje konkrečioje byloje ir koks dokumento numeris – tikrai niekas nežinojo, bet Z.Ivinskis paminėjo konkrečią erdvę, tad Akto radimas tikrai nebuvo vien atsitiktinumas.
Tuo domėtis pradėjau 2016 m. vasarą, kuri buvo lietinga ir aš daug skaičiau šia tema, nes net grybauti buvo nemiela – iškart permirkdavai kiaurai. Tarp daugelio aiškinimų ir vertinimų aptikau siūlelį, kad reikėtų nuvažiuoti į Berlyną, kurio archyve galėtų kažkas būti. Tas „kažkas“ galėjo būti vokiečių kalba surašytas dokumentas ir nebūtinai su visais signatarų parašais.
Vokiškai skaitau laisvai – didžiuodamasis galiu pasakyti, kad perprantu net to meto įmantrią diplomatinę kalbą: senuose valdiškuose tekstuose sugebu pajausti emociją ir suprasti, kaip kaizerinės Vokietijos valdininkija žiūrėjo, pavyzdžiui, į lietuvius. O žiūrėjo palankiai – kaip į orius žmones, kurie rišliai formuluoja savo mintis ir su kuriais, paprastai tariant, galima daryti verslą.
Tą 2016 m. vasarą daug skaitydamas pasigavau užkratą ir azartą: ar taip jau tikrai tas Aktas yra dingęs? Prabėgo dar keli mėnesiai, vėl pradėjau dėstyti, kiek rasdavau laiko, nuvykdavau į bibliotekas, nes ši idėja jau nepaleido. O sausio pradžioje jau susiorientavau į konkrečius dalykus.
Kelias į Berlyną vedė per Ukrainą, nes ten buvau pakviestas papasakoti apie bendruomenių patirtį Lietuvoje. Dėl to net turėjau savaitei atidėti kelionę į Vokietiją.
Dabar man tai atrodo tarsi mistinis sutapimas, nes Ukraina dėl joje vykstančio nuožmaus kruvino karo pasauliui tapo itin svarbi. Per susitikimus su žmonėmis visi sutariame, kad mano paieškų istorija, apsisprendimas važiuoti į Berlyną, Vasario 16-osios Akto dingimas, tremtys, vasario 16-osios signatarų likimai, šiandieniniai agresyvūs Rusijos karai – vos ne ta pati tema.
– Per pokalbį ne kartą pabrėžėte, kad dabar svarbiausias jūsų darbas – būti europarlamentaru. Ar neslegia tie milžiniški parlamento rūmai?
– Keliai keleliai, takai takeliai tais koridoriais jau tapo įprasti, nors prieš ketverius metus, kai pradėjau ten dirbti, olandiškai ir prancūziškai Biuselyje vis paklausdavau: „Gal patartumėte, kaip man rasti išėjimą iš šių rūmų?“
Tenka pripažinti, kad EP – didžiulis biurokratinis aparatas ir nėra lengva susitvarkyti su visais iššūkiais, bet turiu padėjėjų. Neįmanoma visko spėti ir visko aprėpti, tad turėjo susidėlioti kažkoks konkretus man rūpinčių temų ratas. Juolab kad į tas temas europarlamentarus įspraudžia ir narystė komitetuose.
Pagrindinio – Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos (ENVI) – mano komiteto svarbiausia užduotis buvo žaliojo kurso nustatymas ir, svarstant šiuos klausimus, mečiausi į priešakines linijas.
Džiaugiuosi, kad klimato kaitos iššūkius pavyksta derinti su ekonomikos plėtra.
Europos žaliuoju kursu siekiama sukurti švaresnę, ekologiškesnę ir tvaresnę Europą visiems jos gyventojams ir iki 2050 m. pasiekti, jog Europa taptų pirmuoju klimatui neutraliu žemynu. Šis kursas leistų ateities kartoms džiaugtis grynu oru, švariu vandeniu, sveikomis, be pesticidų užaugintomis daržovėmis ir biologine įvairove, saugomais miškais ir vandenynais.
Būtų sumažintas maisto produktų švaistymas, išplečiamas maisto produktų, kuriems netaikomas ženklinimas „geriausias iki…“ žyma, sąrašas, bei skatinamas maisto dovanojimas. Tvari tekstilė taptų standartu – drabužiai tarnautų ilgiau, taip sumažinant išmetamų atliekų kiekį. Tas pats galiotų ir su kitais gaminiais, elektronikos prekėmis – jie bus ilgaamžiškesni, juos bus galima remontuoti, perdirbti ir pakartotinai naudoti.
Švaresnė, žalesnė energetika taptų prioritetu siekiant išvystyti pasauliniu mastu konkurencingą, nuo Rusijos iškastinio kuro atsparią pramonę – bus investuojama į pažangiausias atsinaujinančių išteklių technologijas, alternatyvių būdų kaip užtikrinti energijos tiekimą paiešką.
Renovuoti, efektyviai energiją vartojantys pastatai prisidės prie energijos taupymo, taršos mažinimo, kaip ir perėjimas prie platesnio viešojo transporto naudojimo, infrastruktūros dviračiams plėtimo.
Visos šios priemonės padarys ES pirmaujančia kovoje su klimato kaita, tam reikės daug pastangų ir pokyčių, dėl to bus investuojama į pertvarkoms reikalingų įgūdžių ugdymą, perspektyvių darbo vietų žaliosios energetikos pramonėje kūrimą.
Kitas iššūkis – pandemija – padėjo suvokti, kokia Europai yra svarbi sveikatos sąjunga. Nes ką nors darant visiems drauge didelis iššūkis gali virsti sėkme. Taip nutiko, tarkime, su koronaviruso skiepais, kai vakcinos tolygiai paskirstytos visoms 27 Europos Sąjungos (ES) valstybėms ir Europa pamažu pandemiją įveikė.
Bet drauge ir pamatėme, kaip skirtingai veikia ES šalių sveikatos apsaugos sistemos ir supratome, kaip svarbu spręsti šią bėdą. Europa, deja, yra vėžinių ligų žemynas, kuriame vėžiu sergama dažniau nei kitur pasaulyje, bet gydant šią ligą, tenka pripažinti, nėra lygybės: Vidurio Rytų Europos pacientas su tokia pat diagnoze turi mažesnes galimybes išgyventi nei Vakarų Europos pacientas, kuriam labiau prieinami moderniausi gydymo metodai.
Tai – tarsi atskira kiekvienos šalies problema, bet ir ES institucijos turėtų žengti ryžtingą žingsnį spręsdamos šią bėdą, nes kitaip tos valstybės amžinai lenktyniaus, nors tokioje srityje kaip žmogaus gyvybė neturėtų būti lenktynių.
Pandemijos pradžioje dar nenutuokėme, kokie dideli iššūkiai mūsų laukia ir Rytų erdvėje, nors Baltarusijoje ir buvo pavogti rinkimai, Aliaksandras Lukašenka paskatino hibridines migrantų atakas, o galiausiai – ir tiesiogiai įsitraukė į Rusijos karą prieš Ukrainą, nes užleido Baltarusijos teritoriją ir infrastruktūrą Rusijai pulti Ukrainą.
2022 m. vasarį, kai pandemija buvo įveikta, visas EP jau susiorientavo į kitą temą – geopolitiką. Kaip nebuvo sveikatos sąjungos, taip Europoje nebuvo ir strateginės gynybinės sąjungos, nes už gynybą labiau atsakingas buvo NATO skėtis.
Tik tuomet, kai Kremliaus režimas užpuolė Ukrainą, tapo visiškai aišku, kad Rusija yra už geležinės uždangos, o mes turime būti vieningi. Dabar net Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen per savo metinę kalbą įpusėjus rugsėjui Strasbūre pabrėžė, kad mes jau esame geopolitinė sąjunga, nors prieš kelerius metus galima buvo ir kitaip teigti.
– Per ENVI komitetą EP ėjo svarbiausi sprendimai siekiant pažaboti pandemiją. Ar pavyko susidoroti su visais iššūkiais?
– Labiausiai džiaugiuosi, kad itin greitai buvo sukurtos efektyvios vakcinos ir visoje ES jos buvo dalijamos solidariai. Nuolat pasakoju net tokią istoriją: kadangi pagal amžių priklausau rizikos grupei, buvau tarp pirmųjų, kviečiamų skiepytis.
Tą dieną, kai skiepytis buvau pakviestas gimtajame Kaune, gavau kvietimą pasiskiepyti ir Briuselyje, kur belgai siūlė vakcinuotis europarlamentarams. Tai – akivaizdus įrodymas, kad vakcinų paskirstymas buvo tolygus.
Tačiau per pandemiją išryškėjo ir bėdos. Viena jų – medicininių medžiagų, instrumentų, vaistų netolygus tiekimas. Visa tai į Europą keliavo iš Kinijos arba Indijos. Europa pamatė, kad šiuo klausimu apsileido ir dabar jau bandys sustiprinti šią silpną grandį, kad tai nepasikartotų.
– ENVI komitete esate vienintelis lietuvis. Ar jūsų balsas ten girdimas?
– Biurokratiniame aparate be palaikymo neįmanoma nieko nuveikti, nesvarbu, dirbi Lietuvoje ar Europoje. Nesu lauke vienišas karys, nes pagal temą šliejuosi prie bendraminčių ar bandau juos telkti, kad būtume išgirsti.
Kiekvienas turi teisę į savo žodį, į savo nuomonę. Kaip gali manęs negirdėti, jei mano balsas lygus kito europarlamentaro balsui? Taip, kuriasi vienokios ar kitokios daugumos, bet jos kuriasi ne nacionaliniu, o idėjos pagrindu.
– Žaliųjų aktyvistų Lietuvoje buvote itin kritikuojamas, kad vieną kartą nedalyvavote, o kitąsyk susilaikėte balsuojant dėl gamtos atkūrimo reglamento. Kas paskatino tokius jūsų veiksmus?
– Mano nuostatos keitėsi ir, jei kas priekaištauja, kad ne visada laikiausi vienos nuomonės, tai nuomonę aš kaip tik ir pakeičiau supratęs, jog tie nuoširdūs gamtos mylėtojai įsitikinę, kad šis dokumentas yra esminis.
Mano nuomone, – ne. Tai – tik vienas iš kelių dešimčių dokumentų. Todėl pirmiausia susilaikiau ir paprašiau, kad už mane balsuotų kitas komiteto narys – EP, skirtingai nei Lietuvoje, tai leidžiama. Kai klausimas persikėlė į plenarinę salę, niekas iš didžiųjų aplinkos apsaugos aktyvistų manęs vėl nepagyrė už tai, kad susilaikiau, nors vis dėlto tas gamtos apsaugos reglamentas yra patvirtintas.
Nė vienu savo balsavimu niekuo nenusižengiau žaliesiems. Mūsų frakcija buvo apsisprendusi vieningai balsuoti „prieš“, tad, jei visi tokie susilaikiusieji kaip aš būtų balsavę „prieš“, to reglamento ir nebūtų.
Tada gavau nepelnytų priekaištų, nes neva susilaikymas reiškė nuomonės neturėjimą, tačiau aš labai gerai žinojau prie ko techniškai atves mano susilaikymas ir, kad tai reikš, jog dokumentas galiausiai bus patvirtintas, nors nuo pat pradžių manau, kad šis reglamentas nėra tobulas.
– Ko jam trūksta ir kaip tie trūkumai konkrečiai galėtų būti susiję su Lietuva?
– Rekomendacijose yra keistų dalykų. Pavyzdžiui, jei yra eolinės kilmės kalvos, kitaip tariant – žemyninės kopos, kokios yra mano mylimoje Dzūkijoje, tarkime, Latežeryje ar Druskininkuose, jas reikėtų grąžinti pirmykštę padėtį. Ten miškų neturi būti, ten turi būti vėjo pustomos kopos. Šiuo atveju galima ilgai ginčytis, kokią gamtą atstatome – tokią, kokia buvo prieš 10 tūkst. metų, ar tokią, kuri dabar susiformavusi?
Ar tikrai šiuo atveju būtini rėmai, nustatantys, kad turi būti taip, o ne kitaip? Bet reglamento prieduose yra tokių dalykų. Ar jie paskui taps Lietuvai įpareigojančiais? Link to einama, nes tas reglamentas ilgainiui turėtų tapti teisiškai privalomas.
– Jei reglamento nuostatos nesikeistų, ar tai reikštų, kad, pavyzdžiui, Dzūkijoje reikėtų iškirsti miškus?
– Aš suprantu būtent taip. Tai dar nėra paskutinis žodis, gal jis bus išgrynintas ir tokių dalykų niekas netaikytų, bet dabar atrodo, kad pagal reglamentą Dzūkijoje reikėtų atkurti maždaug tokią gamtą, kokia buvo 1952 m., kai dar net nebuvau gimęs. Taip išeina, kad turėtume išardyti melioracijos sistemas, kad viskas užpelkėtų kaip buvę.
Aš net gamtosaugos prasme to reglamento negaliu priimti kaip panacėjos, nes man ten netinka daugelis nuostatų, nors buvo teigiama, kad jo priėmimas reiškia žūti arba gyventi. Taip nėra. Tai svarbus ir kelią jau prasiskynęs dokumentas, bet jis dar taisytinas ir abejoju, ar jau šioje EP kadencijoje bus apsispręsta dėl jo įgyvendinimo.
