Visų rūšių pasipriešinimas Lietuvoje organizuojamas prieš vieną valstybę. Ne vienoje apklausoje aiškėja, kad įvairiais būdais priešintųsi maždaug pusė apklaustųjų. Ginklu – nuo 14 iki 16 procentų. Maždaug toks skaičius esąs ne vienoje valstybėje.
Visuomet bus žmonių, kurie planuos negandą išgyventi kitoje šalyje, kiti – prabūti pasyviai savoje. Esą kur kas svarbiau žmones ruošti iš anksto galimam iššūkiui. Be to, ką reiškia priešintis ginklu dabar, matome iš siaučiančių karų. Ne bet koks ginklas tam tinka ir ne bet kas moka su juo elgtis.
Nors pastarojo šimtmečio Lietuvos istorijoje buvo laikotarpių, kai aukštų reikalavimų ginkluotei ir mokėjimui nereikėjo. Daug lėmė pasiryžimas kautis už tėvynę. Savanorystės epocha įspūdinga. Beje, tarpukario Lietuvoje visuomenės požiūris į valstybę buvo daug pozityvesnis nei dabar. Į karybą, pareigą priešintis užpuolikui – taip pat.
Apie savanorių žygius žinome nemažai. Gausėja literatūros apie pokario partizanines kovas. Vis labiau įvairiais aspektais nušviečiamas sudėtingas Lietuvos gyvenimas.
Antai ką tik į rankas pateko istoriko S.Vaitiekaus solidi knyga „Kas mūsų – kova įgysim. Lietuvos žvalgybos vaidmuo sujungiant Didžiąją ir Mažąją Lietuvą“ (2023 m.).
Šia tema jau daug parašyta, parodyta dokumentiniuose filmuose, beletrizuotai papasakota istoriko, diplomato A.Eidinto knygoje „Pūga prie Mėmelio“, A.Šileikos romane „Laikinai jūsų“ ir net istorijų operoje „Klaipėda“.
S.Vaitiekus ėmėsi nagrinėti iki šiol tik apytiksliai žinomą mūsų žvalgybos vaidmenį Mažajai Lietuvai Klaipėdai tampant Lietuvos valstybės dalimi. Kruopščiai parengtos knygos pradžioje jos tikslą autorius nusakė labai aiškiai: „Istoriko Vyganto Vareikio teigimu, Klaipėdos sukilimą suorganizavo ir jo eigą kontroliavo Lietuvos ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas ir Krašto apsaugos ministerijos Generalinis štabas. Žvalgybos skyriui, dar kitaip Generalinio štabo 4-ajam skyriui, teko ypač svarbūs uždaviniai tiriant ir rengiant Mažosios Lietuvos sujungimą su Didžiąja. Reikėtų pripažinti, kad šis Klaipėdos sukilimo aspektas vis dar mažai žinomas ir nagrinėtas.“
Šią spragą 623 puslapių knyga ir užpildo. Išsamiai, net smulkmeniškai, remiantis gausia archyvine medžiaga, bet nenuobodžiai.
Kiek teko skaityti kitų valstybių žvalgybų istorijas, jas stengiamasi iliustruoti aštriais siužetais, kad skaitytojai nepradėtų žiovauti.
S.Vaitiekaus studijoje gausu tiriamojo laikotarpio nuotraukų, bet ir dokumentinis pasakojimas patrauklus, intriguojantis.
Intriga yra pati Lietuvos valstybės lango į jūrą ir pasaulį atsivėrimo istorija. Niekada vien Lietuvai nepriklausiusi teritorijos dalis tokia tapo dėl rizikingos, bet pasiteisinusios akcijos, karinės operacijos.
Knygoje cituojama G.Clinchant’o, po sukilimo staiga sudarytos Ambasadorių konferencijos komisijos pirmininko, 1923 m. vasario 1 d. išsiųsta telegrama Ambasadorių konferencijai: „Tai vienintelis atvejis, kai 2,5 mln. gyventojų teturinti mažytė tauta veržėsi pažeisdama visus tarptautinės teisės principus be jokio preteksto į teritoriją, užimtą keturių didžiųjų valstybių, drauge sudarančių galingiausią pasaulio jėgą, ir įsivaizduoja jas nugalėjusi.“
Bet kaip įsivaizduota, taip ir ne vien kariniu būdu realizuota. 1923 m. sausio 15 d. Lietuvos parengtam sukilimui užėmus Klaipėdą, Antantės valstybėms pasipiktinus, vis dėlto ta pati Ambasadorių konferencija 1923 m. vasario 16 d. perdavė suvereno teises Klaipėdos kraštui, kuris turėjo būti valdomas autonomijos pagrindais. Vasario 20 d. į Klaipėdos kraštą įžengus Lietuvos kariniams daliniams Mažoji ir Didžioji Lietuva susijungė.
Dar vėliau buvo sudaryta Klaipėdos krašto konvencija. Ją Lietuva ratifikavo 1924 m. liepos 30 d.
Genialaus sumanymo, kad Klaipėda neatitektų kitoms valstybėms, o tai buvo labai realu, herojai buvo premjeras E.Galvanauskas, talentingas Mažosios Lietuvos politikas E.Simonaitis, Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo Žvalgybos skyriaus Kontržvalgų dalies viršininkas J.Polovinskas-Budrys.
Pastarajam, gimusiam 1889 m. Lietuvoje ir mirusiam 1964 m. Čikagoje, S.Vaitiekaus knygoje – išskirtinis dėmesys. Pagrįstai, nes būtent remiantis J.Polovinsko-Budrio planu ir buvo įgytas langas į pasaulį.
Manau, kad išsami sukilimo vado ir pirmojo Klaipėdos burmistro biografija galėtų būti išleista atskirai ir papildžius pritaikyta mokykloms.
Žinoma, ne vien trys žmonės nulėmė, kad dabar turime solidų išėjimą į jūrą. Rengiant žygį dirbo visuomenininkai, diplomatai, žvalgai. Plati žvalgų darbo panorama tiek sukilimo išvakarėse, tiek įsitvirtinant Lietuvai po jo ir yra vertingiausia studijos dalis. Nedaug pasaulio žvalgybų sulaukia tokio pristatymo.
Dažniausiai slaptas žvalgų darbas nugrimzta į nebūtį. Istorinėje atmintyje išlieka tik išskirtiniai atvejai, tinkami kino scenarijams. S.Vaitiekaus tiriamasis darbas yra tarsi Lietuvos istorijos žvalgybos, nors ir tam tikro etapo, žinynas, enciklopedija.
Pirmą kartą knygoje skaitau apie kitų valstybių žvalgybų veiklą Lietuvoje.
Žinoma, svarbiausi yra savi, jų pasiryžimas ir išmonė. Ištraukti iš archyvinių dulkių jie knygos autoriaus dėka atrodo įspūdingai.
Per Vėlines šių žvalgų sielos prisikels ir pagarbiai kolona praeis pro dabartinį Valstybės saugumo departamentą, kuris drauge su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru ir parėmė knygos išleidimą.
