Dailės kūrinių eksponavimo Europos Taryboje tradicija siekia 1971 metus, nuo kada buvo įkurtas Europos Tarybos „Amicale“ menų klubas. Vis dėlto, menininkų pora yra tik tretieji lietuvių kūrėjai, per visą istoriją pristatomi Europos valstybių tarptautinės organizacijos būstinės erdvėse organizuojamoje parodoje.
Šia išskirtine proga abu kūrėjai parodos pavadinimui pasitelkė graikišką frazę „YΓΙΘΑ“, norėdami priminti Europai apie žemyno pasaulėžiūros ir filosofijos tradicijas, kilusias iš priešistorinių laikų, ir kaip sidabro gija perpynusias svarbiausius Europos kūrybinius momentus.
Žodis „YΓΙΘΑ“ yra susijęs su pitagoriečių pastangomis išrasti tikrąjį „alchemikų akmenį“ – esminį principą, pagal kurį yra sudaryta visa gamta. Šiuo regimosios realybės architektūros principu dažnai įvardijamas aukso pjūvis, lemiantis tai, kad joje randasi sveikiausi, gražiausi, tobuliausi pavidalai.
Šie pavidalai priklausė Higėjos (Jugifos) – sveikatos, energijos, gyvybinio impulso graikų deivės – sferai. Atitinkamai, higiena senovės graikų pasaulyje reiškė ne tik sistemą švarai palaikyti, bet visokeriopą atsigavimą, jėgų atstatymą, sugrįžimą į savo ištakas.
Tačiau į kokias ištakas sugrįžti savo parodoje Europą kviečia dailininkai? Visi žinome, kad mitiniame pasaulėvaizdyje Europa iškilo iš Viduržemio jūros bangų, ant jaučio nugaros atplaukusi į vėliau savo dukros vardu pavadintą Kretos salą, kurioje ji su dievų tėvu pradėjo visą žinomą mūsų mirtingųjų europiečių civilizaciją. Iš Azijos pasigrobtą mergelę pirmiausiai pasitiko neaiškus ir neapibrėžtas naujosios žemės dievų pavidalas. Dzeusas ją pagrobė virtęs jaučiu, šio dievo žmona buvo numylėtoji „jautakė“ Eratė, pažinota ir dangaus Valdovės „Heros“ vardu, Kretą valdė ir Poseidonas, dovanojęs pirmiesiems valdovams antgamtinės galios jautį.
Europos pirmavaizdis, atrodytų, yra susijęs su kone siurrealistiniu vaizdiniu, kuomet tie patys veikiantys personažai stojosi tai žmogaus, tai gyvio pavidalu, tie patys kadrai kartojasi tiek tikėjimuose, tiek realybėje, tiek heraldikoje. Ant Kauno – miesto, kuriame dirba menininkai Rancevai – herbo išpieštas stumbras, beje, turi tokią pačią paslėptai sakralią prasmę, kaip ir Minojo tauro atvaizdai Knoso rūmuose.
Panašiais išsklaidytais, bet daugiaprasmiais vaizdiniais pasižymi ir Jurgitos Rancevienės tapyba bei virtuoziški piešiniai. Moteriškumo temą gvildenančią kūrėją didžiąja dalimi įkvepia pramočių deivių pirmavaizdžiai ir Marijos Gimbutienės ir Pranės Dundulienės lyginamosios mitologijos raštai. Tarsi keistuose mituose J. Rancevienės paveiksluose ir piešiniuose matome pamėklių puotą. Laumes atliepiančios moterys vištų, laukinių paukščių, karvių, kumelių, kalių, žuvų galūnėmis ir galvomis atrodo kaip nepaaiškinamai bauginamų tautosakos pasakų vaizdiniai.
Tik mitologinių įvaizdžių tyrinėtojos gebėjo išgvildenti, jog keisti sakmių personažai liudija senuosius kultus, kuriuose šie vaizdiniai buvo visai įprasti ir turėjo aiškią bei konkrečią prasmę. Dangaus deivė, sugulusi su perkūno dievu, pradėjo pasaulį, kurio skliaute pakibęs saulės aukso trynys – kodėl gi tuomet deivės pramotės pačios nevaizduoti kaip gulbės? Panašiai į priešistorinius deivių stabus ir skulptūrėles, J. Rancevienės vaizduojamos moteriškos figūros visada turi aiškų iliustratyvų charakterį, perteiktą per fantasmagoriškas metaforas.
Pirmapradis moteriškumas nėra glotnus ar malonus, vaizduojami „laumių“ personažai yra ir aikštingi, ir grėsmingi ar provokuojantys. Į vyksmą pilnu pajėgumu įsitraukusios figūros dažnai yra išstatytos tarsi scenoje ar spektaklyje – taip yra siekiama suvokėjui sukurti tautosakoje sutinkamą įtampos momentą, kuomet gerai pažįstamą procesą ar erdvę staiga ima ardyti įsiveržusios beveik atpažįstamos, bet ir bauginamai nesąmoningos, nekontekstualios šmėklos. Šios šmėklos tapytojos darbuose yra išraitytos Francis Picabbia darbų ar Picasso „Gernikos“ verta maišatimi su susiliejusiais siluetais, dėmėmis ir linijomis.
Šmėklomis šiuos atvaizdus vadinti verta vien todėl, kad tai yra primirštas neapibrėžto, kintamo, chtoniško moteriškumo vaizdinys. Tik vėlesniuose klasikos darbuose pramotės įgavo vienodą, „uniformuotą“ sutaikintų, saldžių nimfų atvaizdą – atvaizdą moterų, iš kurių tikimasi tik švelnumo. Kaip ir priešistoriniuose meno kūriniuose, J. Rancevienės drobėse ir piešiniuose kiekviena moteriškos psichologijos briauna įgauna vis kitokio gyvio pavidalą.
Tai greita, arši, šalta, erotiška, pasyvi, karinga – visapusiška – deivė pramotė. Skirtingi deivės veidai yra persilieję į prieštaromis išreikštų personalijų ir kūno dalių lydinį, atkartodami Picasso, Salvador Dalí ar Candido Portinari įvestą XX a. dailės tradiciją sulyginti žmogaus ir gyvūno išgyvenimus bei emocijas per sinkretinį abiejų būtybių atvaizdą. Dailininkės darbuose taip pat itin didelį krūvį turi grafinis piešinys, nors didesni tapybos darbai yra ir kruopščiai konstruojami ornamentiškais pasluoksniais.
Galiausiai J. Rancevienės darbuose yra akcentuojama ir pati gamtos idėja. Gamta yra visa tai, kas gimė, tačiau kas kitas galėtų pagimdyti visą mūsų regimos gyvybės įvairovę, nei paslaptinga motina chimera? Visos chtoniškosios graikų deivės – Echidna, Sfingė, Charibdė, Medūza – ir lietuviškosios laumės ar laimos išsiskyrė ne tik žvėries, galvijo, paukščio, roplio ir žmogaus formomis, bet ir varinėmis galūnėmis ar akmens speniais. Taip perteikta idėja, jog visa regimoji gamtos įvairovė – nuo mineralų iki gyvųjų formų – yra grįsta ta pačia sandara, tuo pačiu vieniu, tik skirtingai persidėliojusiomis dalelėmis. Gebėjimas įsijausti į emocinį, atmosferišką vienį persmelkia visus J. Rancevienės darbus.
Mineraluose, brangakmeniuose glūdinčios gyvybės grožį atskleidžia antroji parodos dalis, kurioje yra pristatomi magiški Arvydo Rancevo sukurti juvelyrikos kūriniai. Kaip buvo minėta, senieji Europos tikėjimai iki pat XIX amžiaus mene buvo subanalinti iki pusnuogių dievukų ir nimfų atvaizdų tiek, kad beveik spėjome užmiršti senosios religijos abstraktumą.
Seniausiais laikais didelę senovės graikų tikėjimo dalį sudarė abstraktūs vaizdiniai – dievas Apolonas buvo garbinamas kaip obeliskas, Hera – kaip kolona ar paprasta lenta, o grožio bei žavesio deivės charitės – kaip akmenys. Išlikę senojo kulto aprašymai liudija, kad praeities europiečiai gebėjo matyti dieviškumą tokiose savybėse kaip obelisko stiebimasis iki saulės, kolonos stiprybė ir gebėjimas saugoti namus, medžio gebėjimas ataugti ir atsinaujinti bei akmenų gebėjimas stebinti savo nugludintu grožiu. Būtent brangiųjų akmenų grožis, jų vienetinė tekstūra ir piešinys yra akcentuojamas juvelyro A. Rancevo darbuose. Kituose darbuose masyvūs aptaisai turi aiškų europietišką identitetą, primenantį tiek senąsias baltų seges, tiek keltiškus ornamentus.
Įmantrių pynių piešinys atkartoja senąją talismanų tradiciją. A. Rancevo papuošalai dažnai neturi „blogosios pusės“ ir gali būti nešiojami ta puse, kurią moteris pasirenka atsukti į pasaulį tarsi amuletą. Atliepta senosios ornamentikos tradicija teigia, kad įmantrus piešinys simbolizuoja tiek gamtos įvairovę, tiek tvarką ir pasikartojančius ritmiškus gamtos sandaros principus, jos struktūrinę gardelę.
Europos Tarybos „Amicale“ menų klubas iki šiol pristatė visame pasaulyje žinomus menininkus – Philippe Icher, Michael Ferwagner, Jean-Paul Herment, Michelle Fleck, Tassie Russel, Ivan Good, Magalie Ors ir kt. Rūmuose pristatomi lietuvių menininkų darbai į šį ratą įsilies aiškiu ir savitu kūrybos identitetu – ne veltui parodai pavadinti pasirinktas magiškas žodis „YΓΙΘΑ“ atkartoja Jurgitos Rancevienės vardą, o visas regimąsias formas vienijančią struktūrą perteikia A. Rancevo juvelyrikos darbai.
Gamtos, regimojo ir magiškojo pasaulio vieno idėja yra tas Higėjos šaltinis, iš kurio iki lapkričio 24 d. vyksiančioje parodoje pirmapradės energijos galės semtis Europos Tarybos rūmų lankytojai. Jurgitos ir Arvydo Rancevų parodos koordinatorė yra Europos Tarybos „Amicale“ menų klubo narė, ilgametė organizacijos darbuotoja Jurgita Urbonaitė.
