Vidaus reikalų ministrės Agnės Bilotaitės vairuojamas buldozeris, į priekį varomas tik tuščių jos ambicijų ir siekio atkeršyti institucijai, su kurios buvusiais vadovais ji turėjo skambių viešų nesutarimų, sklandžiai juda priekin – ministrės ir jos komandos sukurptai reformai, po kurios VST tiesiog bus prijungta prie Policijos, kol kas aktyviai priešinasi tik patys VST pareigūnai.
Seimo frakcijose, komitetuose ir koridoriuose dėl reformos ietys nelūžta. Valdantieji, atrodo, pasiryžę darniu rankų pakėlimu palaiminti VST sunaikinimą, o opozicija, neskaitant pavienių išimčių, taip pat nemano, jog tai yra Lietuvos žmonėms ir šalies saugumui svarbus klausimas. Pažvelgti į šią situaciją kitaip mūsų politikų nepriverčia nei VST pareigūnų protestai, nei pareigūnų dėstomi argumentai.
Nesiimu spręsti kodėl taip yra. Dėl paprasto situacijos nesupratimo ir nenoro gilintis? Dėl vidaus reikalų ministrės įtakos ir politinio svorio? Galbūt dėl verslo, siekiančio perimti kai kurias šiuo metu būtent VST atliekamas funkcijas ir iš to uždirbti vieną ar kitą milijoną eurų per metus, interesų? Visgi man dar kartą norisi išdėstyti argumentus, rėkte rėkiančius, jog ši reforma yra nereikalinga. Ar, galbūt, netgi pavojinga šalies ir Lietuvos žmonių viešajam saugumui.
Pirma, VRM inicijuotas VST naikinimas neatitinka visuomenės intereso vien jau dėl sudėtingos geopolitinės situacijoje. Rusija toliau tęsia agresiją Ukrainoje, o Baltarusijoje, ne taip toli nuo Lietuvos sienos, buvo įsikūrusios Kremliaus „Vagner“ teroristinės organizacijos bazės. Situacija Artimuosiuose rytuose gali subrandinti naują pabėgėlių krizę.
Be to, „Hamas“ teroro prieš Izraelį aidai taip pat atsirito iki mūsų: prisiminkime tūkstančius laiškų apie ketinimus susprogdinti Lietuvos mokyklas, darželius, kitas įstaigas. Akivaizdu, jog specializuotos ir gerai parengtos VTS panaikinimas mažina Lietuvos viešojo saugumo užtikrinimo galimybes.
Antra, reforma numato VTS funkcijų perkėlimą į kitas institucijas. Taip lyg ir pripažįstama, jog specializuotos viešojo saugumo funkcijos, vykdomos VST, yra reikalingos.
Tad kodėl VST ketinama jungti prie begales savo vidinių problemų turinčios Policijos? Galbūt efektyvesnis kelias yra reformuoti pačią VST ir padaryti šios institucijos veiklą efektyvesne? Kaip tai buvo daryta 2003, 2007, 2016 metais.
Trečia, įgyvendinama reforma nėra tinkamai parengta ir pagrįsta. Planuojant ją nebuvo atliktas numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimas, nors padaryti tai yra privalu. VRM inicijuojamos reformos atveju neanalizuotas jos poveikis Lietuvos nacionaliniam saugumui, viešojo saugumo sričiai, VST pareigūnams.
Būtent todėl atrodo, kad ši reforma yra paprasčiausias ministrės A. Bilotaitės užgaida, o ne pokytis, stiprinantis Lietuvos saugumą.
Ketvirta, daug klausimų kelia ir noras VST prijungti būtent prie policijos. Pagal dabartinius teisės aktus, agresijos prieš Lietuvą atveju, VST tampa šalies ginkluotųjų pajėgų dalimi. Įsiklausykite: ginkluotųjų pajėgų, o ne policijos.
Ar nėra taip, kad šis žingsnis yra tiesiog bandymas VST sąskaita spręsti vidines policijos problemas? Juk visi jau ne kartą girdėjome apie sunkumus, su kuriais šiomis dienomis susiduria policija. Tai ir žmonių trūkumas, nežmoniški darbo krūviai, tenkantys esamiems policijos pareigūnams ar bent daliai jų.
Galiausiai VST likimas nėra vienintelė ir didžiausia problema, su kuria šiuo metu susiduria Vidaus reikalų ministerijos vadovybė. Kitų metų statutinių įstaigų biudžetai vis dar nėra aiškus. Parengtos Vidaus tarnybos statuto pataisos netenkina didelės dalies pareigūnų bendruomenės. O valstybinių pareigūnų pensijų klausimo valdantieji taip ir nesugebėjo išnarplioti per visą kadenciją. Todėl visame šiame fone ministrės ir jos komandos noras aklai naikinti VST atrodo ypač keistai ir trumparegiškai.
