Blogas sapnas? Visai ne – pasiskaitykite, kur savivaldybių lygiu Lietuvoje buvo paskelbtos ekstremaliosios situacijos.
Vienos savivaldybės seniai užmiršo sausras ir kitas negandas atšaukusios ekstremaliąsias situacijas. Tačiau aštuonių rajonų valdžios atstovai tebėra įsitikinę, kad padėtis rimta.
Atrodytų, tai savivaldybių lygio cirkai, į kuriuos būtų galima nekreipti dėmesio. Juo labiau kad valstybės lygiu tokių cirkų nėra.
Mat valstybės lygio ekstremalioji situacija dar nuo 2017-ųjų paskelbta tiktai dėl Gedimino kalno Vilniuje nuošliaužų pavojaus, ir čia niekas nesiginčija. Kaip tik pietiniame kalno šlaite ir vėl pastebėtas įtrūkis.
Kita galiojanti ekstremalioji situacija Lietuvoje – dėl migrantų antplūdžio, nors ji sulaukė kritikos. Bet ir čia nelabai pasiginčysi – atėjūnai toliau bando veržtis per Baltarusijos ir Lietuvos sieną.
Rajonų merams užtektų tiktai brūkštelėti parašus ant potvarkių, ir viskas – nebėra nei sausros, nei audros.
Negana to, daugelis tų gamtos reiškinių, kuriuos stebėjome, net netempia iki ekstremaliųjų įvykių. Tai tiesiog gamtiniai įvykiai – potvynis, poplūdis, audra, pūga, karštis.
Dėl gamtos reiškinių kiekvienais metais kyla maždaug po 20 tūkst. tokių įvykių.
Tai kodėl kai kuriems merams geriau nežiūrėti į dangų, nematyti, kad sausra seniai baigėsi ir žuvys nebegaišta?
O čia prisiminkime nelemtąją COVID-19 pandemiją, kai Vyriausybė 2020-aisiais paskelbė ekstremaliąją situaciją. Šis žingsnis supaprastino lėšų skyrimo procedūras įvairioms apsaugos priemonėms, medicinos įrangai. Ir iki šiol tyrėjai neranda, kur nutekėjo milijonų eurų upeliai.
Žinoma, iš išdžiūvusio šulinio ar saulės išdeginto rugių lauko tiek daug neišgręši, bet vis šis tas.
