Tokią baisią žinią lietuviams, kartu ir visam pasauliui, siunčia ne koks nors atsakomybės nejaučiantis ir pliurpiantis, kas ant liežuvio pakliūva, politologas ar atsargos kariškis, o pats užsienio reikalų ministras G.Landsbergis.
Juk ne juokai, kai tokio rango valstybės pareigūnas pareiškia, kad Lietuvai ir rytiniam NATO sparnui likęs vienintelis nežinomasis – kada mus užpuls. Mat agresorė Rusija atsigauna ir šiuo metu sėkmingai telkia išteklius kovai prieš Lietuvą ir NATO.
Net stebina toks Rusijos jėgos vertinimas, nors dar vakar konservatorių vedliui tarsi atrodė, kad, Vakarams veikiant ryžtingai, Maskvos imperija būtų užmėtyta vos ne kepurėmis.
Tad kas atsitiko, kad G.Landsbergiui prireikė sukelti Lietuvoje dar neregėto įkarščio svarstymus apie saugumo situaciją ir gresiančius pavojus?
Lyg ir nieko išskirtinio per pastarąją savaitę nenutiko, Rusijos karas Ukrainoje Vakarų visuomenėms net tapo rutina ir tai, be abejo, kelia nerimą, bet šaukti, kad tuoj ir Lietuva bus užpulta, ne daugiau pagrindo nei prieš mėnesį ar pusmetį.
G.Landsbergis sako, kad perspėti apie egzistencines grėsmes Lietuvai jį verčia padėtis Ukrainoje.
Tikrai šios šalies kontrpuolimas įstrigo, nepasitvirtino ne vien Lietuvoje garsiai skambėję perdėti lūkesčiai, kad ukrainiečiams iki žiemos jei ir nepavyks atkovoti Krymo, tai bent bus gerokai pasistūmėta vaduojant okupuotas teritorijas.
Negi dabar pats ministras pripažįsta, kad buvo neįžvalgus, per daug nuvertinęs Rusiją ir pernelyg optimistiškai žvelgęs į Ukrainos galimybes pergalingai baigti karą?
G.Landsbergio retorikoje pastebimas akivaizdus nenuoseklumas ir blaškymasis.
Jis privalėjo suprasti, kad karinė parama Ukrainai visų rūšių ginklais nebus žaibiškai tiekiama ir dėl politinių priežasčių bei politinės valios stokos, ir dėl labai sudėtingos logistikos ir ginkluotės trūkumo Vakaruose.
Tuomet netektų tarsi supanikavus pulti į kitą kraštutinumą.
Pasirodo, net NATO sutarties 5 straipsnis, garantuojantis viso Aljanso įsitraukimą į karą ginant užpultą šalį, G.Landsbergiui jau neatrodo Lietuvos saugumą užtikrinantis skydas.
Ministras ėmė viešai samprotauti, kad NATO garantijų gali nepakakti, todėl reikia labai stiprinti savo gynybą, persvarstyti mūsų šalies saugumo koncepciją ir įvesti visuotinį šaukimą.
Šitokie svarstymai, esant pavojingai geopolitinei situacijai, būtų pateisinami, jei vyktų NATO specialiosiose gynybos struktūrose už uždarų durų, bet ne viešai bauginant visuomenę.
Kaip ir buvo galima numatyti, G.Landsbergio žodžiai nedelsiant sukėlė opozicijos reakciją ir, mūsų šalies priešams, ko gero, trinant rankas, atskleidė vidinius nesutarimus ir politinį susipriešinimą net gynybos klausimais.
Opozicinių partijų politikai ėmė kaltinti G.Landsbergį panikos kėlimu, nors anksčiau jis pats esą tik provokavo Maskvos įtūžį, taip pat baksnoti pirštu, ko valdantieji patys nepadarė stiprindami valstybės saugumą.
Negana to, prisimintas ir Lietuvai labai brangiai kainavęs Kinijos kirtis už Taivaniečių atstovybės atidarymą.
Prikišta G.Landsbergiui ir tai, kad jis demonstratyviai nepanoro susitikti su į Vilnių atvykusiu Taivano užsienio reikalų ministru J.Wu, pabrėždamas, jog Lietuva laikosi vienos Kinijos politikos. Esą šitokie reveransai Pekinui tik įrodo ministro politikos chaotiškumą, galintį pakenkti dar ir išreklamuotiems ekonominiams ryšiams su Taivanu.
Aišku, šie kaltinimai atspindi ir opozicijos rinkimų tikslus, norą gerokai pamurdyti konservatorių lyderį purve. Bet turbūt teisus prezidentas G.Nausėda, pataręs G.Landsbergiui „atsisėsti ir nusiraminti“, nes nieko ypatingo pastarosiomis savaitėmis neįvyko.
Nors liberalas R.Lopata antrino ministrui perspėdamas, kad Lietuvos gali laukti košmariški laikai, o panašios nuomonės laikosi ir kai kurie konservatoriai, koalicijos partneriai iš esmės atsiribojo nuo G.Landsbergio gąsdinimų.
Antai Laisvės frakcijos seniūnas V.Mitalas pareiškė, kad ministro nerimas dėl Lietuvos saugumo jo neįtikino.
Krašto apsaugos ministras konservatorius A.Anušauskas irgi ramina žmones ir vengia pritarti partijos lyderiui. Net premjerė I.Šimonytė teigia, kad Lietuva padidino gynybos finansavimą kiek tik gali, o daugiau pinigų nėra.
Galbūt G.Landsbergis ir pats save įtikino, kad reikia labai išsigąsti Rusijos, bet greičiausiai teisus šalies vadovas, įtariantis, jog tai rinkiminis žaidimas. Kas geriau gali sutelkti konservatorių rėmėjus nei šauksmas, kad tėvynė pavojuje?
Bet net ir rūpindamasis rinkėjų balsais užsienio reikalų ministras neturi teisės nepaisyti, kokį atgarsį jo žodžiai sukels ir Lietuvoje, ir pasaulyje.
Ar norės užsienio verslas ateiti į Lietuvą, jei jos ministras gąsdina, kad mūsų šalį neišvengiamai užpuls Rusija?
Kita vertus, mūsų šalies visuomenė ir taip labai įsitempusi dėl karo grėsmės, dar jaučiamas nuovargis po pandemijos apribojimų, žmonių nuotaikas veikia ir neatslūgusi milžiniška infliacija, neaiški ekonominė ateitis.
