Daugeliui visiškai netikėtas Rusijos įsiveržimas į Ukrainą, neregėto masto infliacija nerimą kėlė ir visus šiuos metus, bet buvo gyva viltis, kad gal 2024-ieji jau bus kitokie ir pasaulis vėl pamažu grįš į normalaus gyvenimo vagą.
Viltys gęsta. Net labiausiai tikėję Ukrainos pergale karo laukuose ima suprasti, kad yra tik du scenarijai: blogas ir dar blogesnis.
Blogas – jei karas bus įšaldytas ir Rusijai liks jos jau užgrobtos teritorijos. Blogesnis – jei Ukraina pralaimės ir bus priversta sutikti su agresoriaus sąlygomis.
Bet kad ir kiek išpūstume savo krūtinę ir daužytume į ją kumščiu, Lietuvos balsas beveik nieko nereiškia milžiniško geopolitinio žaidimo šachmatų lentoje.
Infliacija atlėgsta, tikėtina, kad ES ekonomika kitąmet išeis iš recesijos zonos, bet atgrasių politinių grimasų net ir pagerėjusi padėtis neištiesins.
Slovakijoje po parlamento rinkimų į valdžią grįžo Kremliaus simpatikas, populistu laikomas premjeras R.Fico. Nors Lenkijos vyriausybei vėl ėmė vadovauti tvirtas Briuselio politikos ramstis D.Tuskas, V.Orbanas nebus vienišas galėdamas remtis slovakų euroskeptiko parama.
Slovakija dar nebūtų didelė bėda ES, jos įtaka geopolitikai panašaus masto kaip Lietuvos, bet grėsmingi poslinkiai vyksta net ir šimtmečių demokratines tradicijas puoselėjančiose Europos šalyse.
Jau pagalius į ES ratus kaišioja Austrija, o vienuose iš Europos kultūros lopšių laikomuose Nyderlanduose parlamento rinkimuose daugiausia balsų gavo kraštutinis dešinysis populistas G.Widersas, su kuriuo net prie vieno stalo anksčiau solidūs politikai vengė sėsti, o dabar gali tekti jį įtraukti į valdančiąją koaliciją.
Tai labai bloga žinia ne tik Ukrainai, bet ir iš Bendrijos biudžeto dotuojamoms ES narėms, nes Nyderlandai – svarbus donoras.
Ne tik ši demokratijos tvirtove laikoma šalis susvyravo. Net Skandinavijoje nelauktai išpopuliarėjo dešinieji populistai, o partija „Alternatyva Vokietijai“ vietos rinkimus dabar net įstengia laimėti.
Tokią dešiniųjų populistų sėkmę iš dalies lemia nesuvaldyta imigracija į turtingąsias Europos šalis, migrantų nenoras integruotis, uždarų getų kūrimasis ir augantis susipriešinimas Vakarų visuomenėse, tačiau nukenčia tiek Ukraina, tiek Lietuva, tiek kitos su ES ir NATO savo saugumą ir ekonominę raidą siejančios šalys.
Savotiška vyšnia ant kitų metų negandų torto gali tapti D.Trumpo pergalė JAV prezidento rinkimuose. Kas užkerėjo maždaug pusę amerikiečių, jei jie sugeba žavėtis šiuo savimyla ir pozuotoju, bet visai tikėtina, kad, nepaisant gausybės iškeltų bylų, jis gali būti išrinktas.
Kas šiais neramiais laikais nutiks kitąmet trejų rinkimų maratoną bėgsiančiai Lietuvai?
Istorija guodžia, kad gal lietuvius sulaiko kažkoks mūsų visuomenės sąmonėje glūdintis valstietiškas savisaugos genas, – nors pakvailiojama, į kraštutinumus vis viena nenubrendama.
Europietiškų populistų atitikmenų nesunku pastebėti ir Lietuvoje, bet jie galiausiai sulaikomi, atsveriami nuosaikesnių jėgų ir nieko labai bloga nenutinka.
Turbūt panašiai bus ir kitais metais – Lietuva stabilumo nepraras ir išliks palyginti ramiu užutėkiu iš proto einančiame pasaulyje.
Aišku, išorės grėsmės gali sumalti į miltus visą mūsų visuomenės vidinį atsparumą, bet panašu, kad Rusijos įsiveržimo šaukliai gerokai sutirština spalvas.
Ne tiktai 2024-aisiais, bet ir po penkerių metų tokia agresija vargu ar reali, o kas bus vėliau, dabar dar neįmanoma nuspėti.
Iš viso abejotina Rusijos – kaip niekada nesikeičiančios agresyvios imperijos – samprata.
Rusų visuomenė, kad ir slegiama daug amžių trunkančios despotijos, keitėsi – net ir nuožmiausius tironus carus keisdavo liberalesni, o šių palikuoniai vėl žengtelėdavo atgal, po J.Stalino atėjo N.Chruščiovas, tuomet vėl posūkis į L.Brežnevo stagnaciją, bet vėliau buvo M.Gorbačiovas, B.Jelcinas.
Valstietiškai apdairi Lietuva visa tai pergyveno. Bet ar Europa atrems karo Ukrainoje pakurstytus iššūkius?
