Tiesa, viena svarbi aplinkybė, anot ekspertų, vis tiek verčia Lietuvą ruošti planus B ar C.
Kryptis gali pasikeisti?
Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas ir Vokietijos gynybos ministras Borisas Pistorius pirmadienį pasirašė Lietuvos ir Vokietijos veiksmų planą, įtvirtinantį abiejų šalių ketinimus dėl Vokietijos brigados Lietuvoje ir tolesnę veiksmų eigą, dislokuojant brigadą šalyje pilna apimtimi.
Brigada, kurią sudarys apie 5 tūkst. vokiečių karių, atvyks palaipsniui nuo 2024 metų, o pilną operacinį pajėgumą įgyti turėtų 2027 metais.
Vokiečių vadovaujamą daugiašalį batalioną į Lietuvą atvedęs buvęs Lietuvos karo atašė Vokietijoje, atsargos pulkininkas Gintaras Ažubalis „Žinių radijo“ laidoje teigė, kad Lietuva jau dabar, vos ministrams pasirašius veiksmų planą, gali jaustis kiek saugiau.
„Mažų mažiausiai turime labai konkretų planą, tai dabar nebus daug vietos įvairiems manevrams, nors jų, tikriausiai, dar matysime – ypač mūsų pusėje. Reikės atlikti labai daug namų darbų, susijusių su infrastruktūra“, – kalbėjo jis.
Dabar, anot atsargos pulkininko, Lietuvos pusė žinos visas technines detales – kiek, ko ir kam reikės.
„Vokiečiai jau, matyt, iki galo apsisprendė, kokie daliniai, kokia ginkluotė, kokie bus jų poreikiai infrastruktūrai – lieka tik statyti tą namą ant pamatų“, – pabrėžė jis.
Tiesa, G.Ažubalis iki galo neatmeta tikimybės, kad 2026 metais Vokietijoje pasikeitus valdžiai gali pasikeisti ir vokiečių brigados Lietuvoje likimas.
„Ruošti planus B ar C visada reikia. Visko gali būti. Lygiai taip pat pas mus gali ateiti nežinia kokia valdžia – turime ir mes įvairiausių prelegentų, kurie kalba mažų mažiausiai keistokai. Visko gali būti, rizikų visokių yra, bet aš vis tiek tikiu sveiku protu, Aljansu ir Europos Sąjunga“, – kalbėjo jis.
Grėsmės nejaučia
Savo ruožtu atsargos pulkininkas, gynybos paramos fondo vadovas Vaidotas Malinionis laidos metu pabrėžė, kad tai – ir svarbi žinutė Maskvai, parodant, kad į Rusijos grėsmes reaguojama rimtai, jog rytinis NATO flangas stiprėja.
Svarbiausia, anot jo, kad nors toks Vokietijos žingsnis yra pirmasis tarp NATO šalių, atsiranda galimybė, kad vokiečių keliu paseks ir kitos NATO šalys – galbūt panašių iniciatyvų atsiras ir Latvijoje, Estijoje, Suomijoje.
„Galbūt ateityje, norėtųsi tikėti, kad artimoje ateityje, ir kitos NATO valstybės kažkokius analogiškus žingsnius pradės daryti“, – vylėsi jis.
Visgi, V.Malinionis pripažino, kad daugelyje didžiųjų Vakarų valstybių vis dar trūksta suvokimo apie realią grėsmę – anot jo, visuomenės to nesupranta, o lyderiai apie tai nekomunikuoja.
Kaip pastebėjo atsargos pulkininkas, net ir pačioje Vokietijoje apie 36 proc. gyventojų nevertina Rusijos kaip grėsmės.
„Rusija dabar yra įjungusi karo mašiną, ir tiek teoriškai, tiek istoriškai visi suprantame, kad kelio atgal jie neturi. Net jeigu V.Putino klika ir norėtų grįžti į buvusį status quo iki 2014 metų, ar net iki 2022 metų vasario mėnesio, jie tiesiog to negali padaryti. Jie turi judėjimą tik į vieną kryptį – „arba mes, arba jie“. Visa valstybė mobilizuota karui“, – pabrėžė V.Malinionis.
Kas nulėmė apsisprendimą?
G.Ažubalis svarstė, kad ilgai lauktą ir sudėtingai priimtą Vokietijos apsisprendimą galiausiai Lietuvoje nuolat dislokuoti brigadą nulėmė ir pačių vokiečių istorinis apsisprendimas, ir Vokietijos gynybos ministro pareigas perėmusio B.Pistoriaus asmenybė.
„Tai politikas, kuris pats tarnavo kariuomenėje, turi autoritetą kariuomenėje, puikiai išmano jos visus vidinius reikalus“, – pabrėžė jis.
Laidoje taip pat dalyvavęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys, valstietis Dainius Gaižauskas taip pat patikino, kad Vokietijos brigada Lietuvos atsiras ne dėl dabartinio krašto apsaugos ministro A.Anušausko pastangų.
Priešingai – anot jo, susitarimą dėl brigados dislokavimo plano turėjo pasirašyti ne A.Anušauskas, kuriam tiko, jog vokiečių kariai į Lietuvą atvyktų per 10 dienų, o NSGK pirmininkas Laurynas Kasčiūnas, aktyviai pasisakęs už nuolatinę brigadą Lietuvoje.
„Praktiškai viską padarė patys vokiečiai, visą padėką reikėtų skirti Vokietijos ministrui. O pagrindinė priežastis – tai NATO viršūnių susitikimas, kur buvo pakeisti regioniniai planai, būtent atliepiant regioninių planų reikalavimus, kad turi būti priskirti pajėgumai – Vokietija tai padarė.
Be abejo, vokiečiai tai darė suprasdami, kad jiems reikia rodyti naują lyderystę, nes gynybos lyderystės prasme į pirmas vietas šiai dienai buvo iššokusi Lenkija. Ir vokiečiai, nenorėdami prarasti pozicijų arba bent jau parodyti, kad yra patikimi partneriai, pradėjo rodyti iniciatyvą“, – argumentavo D.Gaižauskas.
Geriau sava ar svetima?
Tiesa, net ir pasirašius Vokietijos brigados dislokavimo planą, Lietuvos visuomenėje pasigirdo balsų, teigiančių, kad Lietuvai būtų geriau kurti savo brigadas, o ne pasitikėti vokiečiais, kurie bet kada gali atsitraukti.
G.Ažubalis pastebėjo, kad Lietuvos bandymai šioje srityje iki šiol nebuvo patys sėkmingiausi.
„Tik galiu priminti, kad tris dešimtmečius mes tris brigadas kuriame, kuriame ir nesukuriame – visų mūsų dėka, dėl tų nuolatinių ginčų, iš pradžių nenoro kariuomenės finansuoti.
Sutinku, kad sava kariuomenė turi būti, ir jokios kolektyvinės gynybos be savos kariuomenės, be savo indėlio nebus.
Bet nemaloniai nustebinsiu – negalite šiais laikais pasikliauti vien tik savo kariuomene prieš tokias grėsmes, kaip Rusija. Labai gerai matome tai Ukrainoje“, – pabrėžė G.Ažubalis.
V.Malinionis taip pat laikosi panašios pozicijos.
„Karo teorija ir istorija sako, kad jeigu nori laimėti karą, tai ir stiprink savo pajėgas, ir kurk aljansą – ieškok sąjungininkų. Manyčiau, kad dabar taip ir darome, tik galima pasiginčyti, jog tempas, finansavimas per mažas. Tikėkimės, kad atsiras tos politinės valios“, – vylėsi jis.
Tiesa, V.Malinioniui užkliuvo ir kitas Lietuvos visuomenėje dabar girdimas naratyvas – esą Vokietijos brigada atvyks kariauti už Lietuvą.
„Turime ir visuomenei, ir mūsų sąjungininkams leisti žinoti, kad mes kartu ginsime savo vertybes, kad dabar yra sudėtinga padėtis Rytų flange, bet mes esame pasirengę jį sustiprinti maksimaliai“, – pabrėžė jis.
