Dabar aistras įžiebė ambasadoriaus prie NATO Deivido Matulionio tolimesnio darbo klausimas. Ambasadorių šių metų vasarą planuojama atšaukti iš pareigų, mat ministerija nemato pagrindo pratęsti jo darbą dar metams.
Prezidentūra tikina, kad ministerija elgiasi kryptingai šio ambasadoriaus atžvilgiu, nes dar visai neseniai vykdytas tyrimas, po kurio konstatuota, kad D.Matulionis padarė tarnybinį nusižengimą, nesilaikęs instrukcijų per NATO viršūnių susitikimą.
Savo ruožtu G.Landsbergis tvirtina, kad jį stebina tokie komentarai. Esą šis sprendimas su Prezidentūra buvo suderintas.
Žibalo į ugnį vis papila tiek G.Nausėdos patarėjai, tiek žmonės iš G.Landsbergio pusės. Signataras Albinas Januška nesiliauja kritikuoti Prezidentūros, o Užsienio reikalų komiteto (URK) pirmininkas Žygimantas Pavilionis apskritai pareiškė, kad prezidento patarėja Asta Skaisgirytė neatlieka savo darbo, todėl nebėra prasmės jos kviesti į komiteto posėdžius.
Įtampos kaip niekada daug ir panašu, kad ji gali tęstis skiriant dar daugiau nei dešimt naujų ambasadorių. Ar pykčiai tarp dviejų užsienio politikos vadovų užprogramuoti vykti iki pat rinkimų? Kam naudingas šis konfliktas?
Politologas Matas Baltrukevičius atkreipė dėmesį, kad pasistumdymai tarp G.Nausėdos ir G.Landsbergio – neišvengiami, nes konservatoriams užsienio politika yra vienas svarbiausių klausimų, todėl jų spręsti nenorima nuo galinės sėdynės.
„Kai mes turėjome D.Grybauskaitės atvejį su socialdemokratų ir valstiečių vyriausybėmis, buvo labai aiškus sutarimas, kad pati prezidentė turi įtakos tam, koks asmuo užima užsienio reikalų ministro postą, niekas per daug neginčijo tos pozicijos, kad prezidentei priklauso lyderystė.
Lygiai taip pat A.Kubiliaus vyriausybėje rokiruotė įvyko prezidentės pageidavimu – V.Ušacką pakeitė A.Ažubalis. O Tėvynės sąjunga visada buvo partija, kuriai užsienio politikos klausimai labai rūpėjo.
Seimo rinkimuose jie tikrai dalyvavo ne su ta mintimi, kad jeigu gauna valdžią, užsienio reikalų ministro postą parenka prezidentas ir gyvename kaip gyvenome iki tol“, – „Žinių radijo“ laidoje „Aktualusis interviu“ kalbėjo M.Baltrukevičius.
Jo teigimu, G.Landsbergio vadovaujama ministerija nenori būti tik instrumentu, neturinčiu ambicijų formuojant Lietuvos užsienio politiką.
„G.Nausėda pateko į tokią situaciją, kokią pateko, ir jam šita situacija yra sudėtinga. Užsienio politika yra sritis, kur jam teoriškai galėtų būti lengviausia įgyvendinti savo sumanymus, nes visgi konstitucinių svertų nemažai. Kai susiduria ambicijos, yra sudėtinga.
Rinkiminiai metai tampa dar didesniu iššūkiu, nes ir prezidentui labai svarbu, kaip jis konfliktuose atrodo rinkėjų akyse – ar jis išeina kaip nugalėtojas, kaip būtų vertinami kompromisai galimai kitų asmenų, kurie už jį balsuoja, kaip jam nepasirodyti silpnam šitoje situacijoje.
O Tėvynės sąjungos atveju, aišku, irgi rinkiminė logika kažkiek veikia, bet kartu aš įžvelgčiau, kad veikia ir visas emocinis fonas, tai, kad jau ne pirmą kartą vyksta santykių aiškinimasis, yra jautrumų, nesusipratimų ir visokių dalykų“, – aiškino politologas.
Kaip pavyzdį jis pateikė aštrius Ž.Pavilionio kirčius A.Skaisgirytės pusėn.
„Tarkime, Ž.Pavilionio pareiškimas, kad prezidento užsienio reikalų patarėja neatlieka savo darbo ir dėl to nėra prasmės su ja kalbėtis, yra labai emocinis pareiškimas.
Politikoje mes tą emocijų dimensiją nuvertiname, bet politiniai veikėjai nesugeba į viską pasižiūrėti valstybiškiau, nekalbant apie tikrus ar tariamus valstybininkų klanus, (nesugeba) peržengti emocinio lauko, kuris yra sukurtas įvairių emocinių įtampų, labiau žiūrėti į Lietuvos interesus.
Visi supranta, kad Lietuvai nėra gera ši situacija, pirmiausia dėl Lenkijos“, – pastebėjo M.Baltrukevičius.
Paklaustas, ar G.Landsbergiui „apsimoka“ pyktis su G.Nausėda, kurio reitingai – gerokai aukštesni, nei jo paties, be to, be jo paramos ministras negalėtų pasiekti pagrindinio savo tikslo – tapti eurokomisaru, politologas svarstė, kad kartais į Briuselį išsiunčiami būtent tie politikai, kuriais norima „atsikratyti“.
„Dėl eurokomisaro posto ir praeityje matydavome atvejus, kai į pareigas asmenys siunčiami nebūtinai už nuopelnus, bet patogiau nuleisti įtampą juos paleidžiant. Ir D.Grybauskaitė nebuvo labai geros nuomonės apie A.Šemetą, kaip apie ministrą, su V.P.Andriukaičiu irgi visokių dalykų būdavo, tai tiesiog garo nuleidimas yra per eurokomisaro pasirinkimą“, – priminė jis.
Tuo tarpu kylančių prezidento reitingų M.Baltrukevičius taip pat nesietų vien su konfliktais su vienu nepopuliariausių ministrų.
„Manau, kad yra svarbus ne vienas aspektas. Socialdemokratų neapsisprendimas irgi svarbus faktorius. Mes matome, kad V.Blinkevičiūtė pradeda jau rimčiau atsilikti nuo I.Šimonytės ir I.Vėgėlės. O ji būtent ir galėtų būti kandidatė, kurios dalyvavimas G.Nausėdai tikrai kainuotų keletą procentų“, – akcentavo pašnekovas.
Tiesa, ekspertą nustebino praėjusią savaitę prezidento ištarti žodžiai, kad jis pasitiki užsienio reikalų ministru, kai plika akimi matoma visai kas kita.
„Sunku pasakyti, kodėl prezidentas pasirinko pasisakyti taip, kaip jis pasisakė, kai realiai veiksmai rodo truputėlį kitokią situaciją. Šita situacija dėl diplomatų kažkiek iškėlė ir mintį, ar tikrai prezidentas visada žino, ką jo patarėjai kalba, ar tikrai viskas yra suderinta?
Realiai matome, kad šioje situacijoje ne pats prezidentas labiausiai aistras kaitina, bet F.Jansonas buvo pats ryškiausias veikėjas“, – apie šalies vadovo patarėją pasisakė M.Baltrukevičius.
Beje, jis pažymėjo, kad jei konflikto kurstymas iš Prezidentūros daugiausia vyksta per patarėjus, G.Landsbergio barikadų pusėje taip pat stovi žmonės, kurie prisideda prie aštrėjančios retorikos. Kaip pavyzdį jis įvardijo tą patį Ž.Pavilionį, taip pat signatarą A.Janušką.
„Aš nemanau, kad ir Ž.Pavilionis su G.Landsbergiu derino savo naujausius pasisakymus. Tada ir atsitinka tokia situacija, kai realiai veikėjai toje įelektrintoje aplinkoje kartais pasako daugiau, nei pasakytų, jeigu tikrai būtų kitokioje situacijoje, turėtų daugiau laiko apgalvoti, ką vienas ar kitas pasisakymas gali sukelti.
Situacija vėl tampa sudėtinga. Norisi tikėtis, kad dėl tų ambasadorių, dėl kurių dar reikės derintis, bent dėl dalies jų, susitarti nebus taip sudėtinga. Visgi institucijos turės anksčiau ar vėliau rasti kažkokį būdą, kaip iš šitos įtemptos situacijos išeiti“, – dėstė politologas.
Kuri pusė turėtų nusileisti – Prezidentūra ar ministerija? Ekspertas konkretaus atsakymo neturi.
„Nemanau, kad galime taip tvirtai besti pirštu ir sakyti, jog kažkuri pusė yra kaltesnė ir turi pirma nusileisti. Pačios aplinkybės lems, kad (jie) negalės iki galo tempti gumos.
Aišku, E.Bajarūno istorija parodo, kad įmanoma ir taip, bet norėtųsi vis tiek tikėtis, jog turbūt įtampų bus ir toliau, bet strateginiai sprendimai bus priimti, kaip galiausiai kažkaip pavyko susitarti ir dėl atstovo Europos Sąjungoje, nors ten saga irgi buvo didžiulė užsisukusi ir viskas truko ilgai.
Šiaip ne taip, bet buvo susitarta“, – situaciją apibendrino M.Baltrukevičius.
