Kita vertus, socialdemokratų, taip pat partijos „Laisvė ir teisingumas“ pareiškimai, kad kandidato nekels, o rems vieni G.Nausėdą, kiti – I.Vėgėlę, parodo ne tik blaivų savęs vertinimą, bet ir su ideologija mažai bendra turinčius partinius išskaičiavimus.
Socialdemokratų partijos pirmininkės V.Blinkevičiūtės pareiškimas, kad ji nekels savo kandidatūros per prezidento rinkimus, buvo seniai lauktas.
Ji niekada ir neketino atsisakyti europarlamentaro kėdės, o taip ilgai vilkino tai pranešti vien rinkimų intrigos sumetimais.
V.Blinkevičiūtė vėl porina, kad mįslę, ar ji bus socialdemokratų sąrašo vedlė į Seimą, įmins tik birželio mėnesį, bet iš šios partijos pasitraukęs buvęs premjeras G.Kirkilas sako tikrai žinąs, jog patogų, sotų ir ramų gyvenimą Briuselyje pamėgusi politikė nekandidatuos ir į šalies parlamentą.
Turbūt tai tiksli diagnozė, o tuomet kairiesiems po Seimo rinkimų įgijus galimybę sudaryti Vyriausybę V.Blinkevičiūtė nesutiks tapti ir premjere.
Nepaisant vis pasigirstančių šnekų apie lyderių gausą, socialdemokratams nebus lengva rasti Vyriausybės vadovą. Jaunosios kartos atstovas, jau būsimu premjeru įsivaizduotas Jonavos meras M.Sinkevičius dėl vadinamojo čekiukų skandalo susikompromitavo ir ilgam iškrito iš nacionalinės politikos lygos.
Kai socialdemokratai visus rinkimus prapylusį G.Palucką iškeitė į populiariu įvaizdžiu partiją sustiprinusią V.Blinkevičiūtę, vadovų grandyje greta jos išsirikiavo tik seniai matyti, bet niekuo neišsiskyrę politikai, tarkime, tokie kaip J.Olekas ar R.Budbergytė.
Socialdemokratų ateitis neatrodo itin šviesi, nors jie dabar ir pirmauja apklausose. Jų rinkėjai daugiausia telkiasi rajonuose, o Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje kairiųjų pozicijos silpnos.
Be to, socialdemokratų rėmėjų pjūvis rodo, kad juos vis menkiau remia jaunimas, aukštesnio išsilavinimo, aukštesnes pajamas gaunantys gyventojai.
Jei šiai partijai nepavyks pakeisti tokios krypties, ilgainiui ji gali dar labiau silpnėti.
Daugelyje pokomunistinių Europos šalių socialdemokratinės partijos tirpsta, jas keičia populistinės, kartais ir radikaliai nacionalistinės jėgos – pavyzdžiui, Vokietijoje ypač sustiprėjo „Alternatyva Vokietijai“, o persivadinę komunistai beveik pradingo iš politinės arenos.
Panašiai gali atsitikti ir mūsų šalyje, nors socialdemokratai ir pasistengė atsikratyti komunistinio šleifo, kai jų gretose beveik neliko su A.Brazausko Lietuvos demokratine darbo partija siejamų politikų.
Vis dėlto būtinas šviežias kraujas, o kol kas kairieji tesugeba mojuoti panešiota V.Blinkevičiūtės vėliava.
Tai suvokia ir nemažai socialdemokratų, todėl partijos sprendimas nekelti kandidato prezidento rinkimuose daug kam labai nepatiko, nors viešai galbūt tik Seimo narys A.Sysas smarkiai supliekė tokį pasirinkimą.
Socialdemokratai aiškina, kad G.Nausėda ideologiškai jiems artimas, bet šis artumas gana mįslingas – gal vien dėl žvilgsnių, iš kurių jie sakė supratę, jog prezidentas laukia jų paramos? Tačiau šalies vadovo patarėjas atšovė, kad net ir tokių signalų žvilgsniais nepastebėjęs.
Vis dėlto dabartinis prezidentas pasidžiaugė esą išmintingu socialdemokratų sprendimu, o tai neva rodo, kad jo gerovės valstybės vizija artima ir šiai partijai.
Bet G.Nausėda, aišku, neskelbs socialdemokratų programos. Į tai pirštu ir bedė A.Sysas.
Juk kai vadovauti šaliai pretenduojanti partija nesugeba iškelti savo kandidato, tai įrodymas, kad galinčių su G.Nausėda konkuruoti lyderių ji neturi.
Iš esmės kairieji tai pripažino teigdami, kad su jų parama dabartinis šalies vadovas gali laimėti rinkimus ir pirmajame ture.
Vargu ar prezidente taptų V.Blinkevičiūtė, net jeigu būtų metusi pirštinę G.Nausėdai, bet susirungti su juo antrajame ture turėjo realias galimybes, o galvojant apie socialdemokratų ateitį tai naudinga jau vien dėl galimybės reklamuotis visuose rinkimuose.
Tačiau pasirinkta užmegzti gerus santykius su G.Nausėda tikintis, kad jis prezidentaus antrąją kadenciją, o socialdemokratai gaus galimybę sudaryti naują Vyriausybę.
Apie galimus gerus santykius užsimena ir Prezidentūra.
Partinių lyderių badas naudingas ir G.Nausėdai, ir į tuos pačius rinkėjus žvelgiančiam I.Vėgėlei.
Žinoma, lyderių stoka stebima ne tik kairiųjų gretose. Liberalų sąjūdis irgi ne iš gero gyvenimo nedalyvauja prezidento rinkimuose, nors dar nepasiūlė savo paramos jokiam kitam kandidatui.
Suprantama ir kodėl partija „Laisvė ir teisingumas“ peršasi I.Vėgėlei, žada jį remti per prezidento rinkimus.
Nors vėl kalbama neva apie dvasinį artumą, akivaizdus tikrasis išskaičiavimas, kad gal įsikibus į I.Vėgėlės skverną pavyks įveikti 5 proc. Seimo rinkimų barjerą, nes tai pasitraukus R.Žemaitaičiui mažai tikėtina.
Regis, žinia, kad Lietuvos šeimų sąjūdis prisišlies prie sunykusios Krikščionių sąjungos ir kurs naują pajėgią politinę jėgą, taip pat rodo, jog jaučiamas parlamentinių partijų silpnumas, o tai sudaro sąlygas dar labiau fragmentuotis šalies politikos pasauliui.
