Publicistas, istorikas Jacekas Komaras „Žinių radijo“ laidoje papasakojo, kad Lenkijoje iš tiesų egzistuoja tam tikri apribojimai, kurie neleistų lenkams veikti savarankiškai – šalis turėtų laukti Briuselio sprendimo. Tačiau D.Tusko žinia Vilniuje po savotiškos I.Šimonytės provokacijos, anot istoriko, leidžia tikėtis, kad situacija artimiausiu metu keisis.
Nori išvengti spekuliacijų
Premjerė Ingrida Šimonytė penktadienį pranešė, kad Lenkijoje egzistuojantys teisiniai apribojimai „nenumato pareigos“ siųsti karius į užsienį net ir vykstant karui, o tai galiotų ir kaimyninės Lietuvos užpuolimo atveju.
Pamačiusi, į ką išvirto jos pasisakymų interpretacijos, premjerė vėliau tikslino neturėjusi omenyje, kad „lenkai mūsų negins“, o kalbėjusi apie konkrečius teisinius ribojimus, kuriuos su Lenkija siekiama spręsti „politiniu lygiu“.
Pirmadienį viešėdamas Vilniuje į šią situaciją sureagavo ir Lenkijos premjeras D.Tuskas, pabrėžęs, kad Vilniaus ir Varšuvos solidarumas agresijos atveju nėra kvestionuojamas.
D.Tuskas taip pat nurodė, jog siekiant išvengti papildomų spekuliacijų, šiuo klausimu artimiausiomis dienomis diskutuos Lenkijos ir Lietuvos užsienio reikalų bei gynybos ministrai.
Politikas patikino, kad vykdamas į Vilnių peržiūrėjo, kas apie Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimą parašyta gynybos planuose, visgi, anot jo, „spaudos konferencija nėra ta vieta, kur būtų galima aptarinėti operatyvinius planus“.
„Nieko neturiu įtikinti, kad mūsų solidarumas bet kokiame kontekste yra kaip lobis. Kartu su ministre pirmininke tai patvirtinome, su tuo sutikome. O jau tie techniniai, planavimo klausimai turėtų būti išspręsti užsienio reikalų ir gynybos ministrų“, – aiškino D.Tuskas.
„Bet būkite įsitikinę – kol tokie žmonės, kaip mes, atsakome už Lietuvos ir Lenkijos ir bendradarbiavimą saugumo srityje, galime jaustis saugūs“, – pridūrė jis.
Yra apribojimų
Publicistas, istorikas J.Komaras „Žinių radijo“ laidoje kalbėjo, kad jeigu Rusija užpultų Lietuvą, tuomet Lenkija būtų ta pirmoji šalis, strateginė partnerė, kuri turėtų ateiti į pagalbą Lietuvai.
Tačiau Lenkijoje, anot J.Komaro, iš tiesų egzistuoja tam tikri teisiniai apribojimai – anot jo, Lenkijos Konstitucijoje ir kituose šalies įstatymuose nėra numatyta galimybė siųsti lenkų karius į kitoje valstybėje vykstančius karo veiksmus.
„Kiekviena šalis turi savo įstatyminį pagrindą, pagal kurį gali siųsti į užsienį savo kariuomenę. Tokią pačią sistemą turi ir lenkai, ir nėra taip, kad jeigu šiandien rusai užpuola, rytoj Lenkijos kariuomenė atsiranda Lietuvoje. Turi praeiti tam tikras laikotarpis, kada visos procedūros bus „įjungtos“ arba realizuotos.
Kai ponia premjerė minėjo, kad yra tam tikri ribojimai, ji turėjo omenyje, kad iš tiesų lenkai turi praeiti visą eilę procedūrų. Ji išprovokavo diskusiją apie tai, kokia bus seka, kaip lenkai reaguos ir galės padėti Lietuvai. Iki šiol apie tai nebuvo kalbėta – nei iš Lietuvos, nei iš Lenkijos pusės“, – paaiškino J.Komaras.
Anot istoriko, pagal dabartinius įstatymus Lenkija greičiausiai negalėtų veikti savarankiškai, o turėtų laukti Briuselio sprendimo.
„Iki šiol numatyta, kad Lenkijos kariai gali dalyvauti taikos misijose, o jeigu rusai užpultų Lietuvą, tai tikrai nebūtų taikos misija – tai būtų dalyvavimas tikrame kare. Dėl to ir yra problema – lenkai negalėtų patys veikti savaime, turėtų laukti NATO politinio sprendimo „įjungti“ penktąjį NATO straipsnį, kur yra aiškiai pasakyta, kad jeigu nors viena NATO šalis bus užpulta, tai visos kitos šalys turi jai padėti. Bet šį sprendimą turi priimti visos šalys“, – aiškino jis.
Visgi, J.Komaras pabrėžė, kad Lenkijos politikai visada kalbėjo, kad Lenkija tikrai padėtų Lietuvai jos užpuolimo atveju, o tai patvirtino ir pirmadienį į Lietuvą atvykęs Lenkijos premjeras D.Tuskas
„Ponia premjerė I.Šimonytė šiek tiek išprovokavo – būtų galima diskutuoti, ar ji atskleidė kokius nors dalykus, kurie neturėtų būti atskleisti, ar apie tai reikėtų kalbėti viešai.
Bet, kaip girdėjome per spaudos konferenciją, ponas D.Tuskas išgirdo, ką pasakė premjerė I.Šimonytė, ir jo reakcija buvo žaibiška – išgirdome, kad Lietuvos ministrai turi susitikti ir aptarti, kaip čia viskas turėtų atrodyti, ar mes kursime kokį nors atskirą planą nuo NATO planų, ar viską bandysime daryti kartu NATO planų rėmuose“, – pastebėjo J.Komaras.
„Žiūrint iš tos pusės, gal ir gerai, kad ponia I.Šimonytė išprovokavo tokią diskusiją“, – pridūrė jis.
Istorikas atkreipė dėmesį, kad dabar Lenkijos ir Lietuvos ministrai žada kurti tam tikrą planą, kuris leistų Lietuvos Vyriausybei tiesiogiai ir iš karto prašyti Lenkijos Vyriausybės ir Seimo pagalbos – nelaukiant NATO reakcijos.
Nors Lietuvos žiniasklaidoje šis premjerės pareiškimas apie Lenkijos galimybes ginti Lietuvą sulaukė nemažo dėmesio, Lenkijoje, anot J.Komaro, didesnės diskusijos šiuo klausimu nėra.
„Buvo tam tikra reakcija, bet ji buvo daugiau informacijos lygmenyje – niekas daug nekomentavo, tik informavo apie tai, kad Lietuvos Vyriausybė nerimauja dėl įstatyminės bazės Lenkijoje“, – nurodė jis.
