Kadangi kandidatai savo idėjų iš anksto neskelbia, tenka laukti tradicinio prezidento rinkimų forumų spektaklio (viktorinos).
Kiek jame bus realių kandidatų, priklausys nuo surinktų konstitucinių gyventojų parašų. G.Nausėda juos surinko, konkurentė I.Šimonytė – taip pat. Neatmestina, kad ir kiti sugraibys.
Tačiau idėjų nematyti, tad liks G.Nausėda ir I.Šimonytė.
Premjerė – protinga Vyriausybės vadovė, kalbanti nepropagandiniu stiliumi, iš vadovavimo ministrų kabinetui patirties galinti įvardyti, kas valstybėje realiai dabar yra ir ką reikėtų daryti ateityje.
G.Nausėda taip pat ne studentas ekonominio Lietuvos vystymosi klausimais, nepėsčias karybos reikaluose, jam nesvetimas strateginis mąstymas. Pastarasis vis labiau reikalingas.
Karo Ukrainoje rezultatai turės įtakos geopolitiniams procesams, nes tai jau nėra lokalus slavų karas. Galiausiai vis tiek bus aišku, kas laimėjo ir kas pralaimėjo. Nesvarbu, kokiais žodžiais bus pasakyta.
Dar nepasibaigus mūšiams Ukrainos fronte skubama kalbėti apie hipotetinius Rusijos tolesnius planus pulti kurią nors NATO šalį. Ir moksleiviui aišku, kad turima omenyje Estija, Latvija, Lietuva.
Vadinasi, Rusijos pergalė Ukrainoje jau pripažįstama kaip įvykęs faktas. Vertinant konkrečius įvykius fronte atrodo, kad taip ir yra. Ar gali situacija pasikeisti?
Propagandiniu požiūriu – taip, realiai – ne. Vakarų pagalba Ukrainai faktiškai yra verčiama propagandine.
Viena didelių propagandinių akcijų yra Prancūzijos vadovo iniciatyva siųsti NATO karius į Ukrainą arba jos frontą. Niekas, išskyrus smulkmenas, šiam užmojui nepritarė.
Lenkija, per kurią faktiškai ir vyksta karinė pagalba Ukrainai, – taip pat. E.Macronas strateginius sąjungininkus išvadino bailiais. O rezultatas paprastas – NATO divizijos neįžengs į Ukrainos frontą, išskyrus įvairių specialybių patarėjus ar savanorius, kurie ir taip jau dešimt metų ten yra.
Turint galvoje tai, kad Ukrainai, be trūkstamos karinės amunicijos, didžiulė problema yra kariai (reikia net kelių brigadų), jų reali stoka fronte verčia pradėti galvoti apie derybas su Rusija.
Mėginimai derėtis tarp Maskvos ir Vakarų remiamo Kijevo vyko tris kartus ir visi nesėkmingai.
Pats derybų faktas buvo atviras žiniasklaidai, bet niekada nebuvo atskleistas derybų turinys. Šiuo metu jį pradėjo rodyti Vakarų žiniasklaida. Visuose derybų variantuose įvardijama, kad Ukraina tampa neutralia valstybe, kitaip tariant, ne NATO nare, ir kad Krymas – rusų. Paskutiniame, trečiame, variante Doneckas ir Luhanskas gali tapti tolesnių derybų tarp V.Zelenskio ir V.Putino objektu.
Stambulo derybų projekte net minima, kokio dydžio Ukrainos kariuomenė turėtų likti.
Kas tuos derybų tekstus kūrė? Iš Rusijos pusės aišku kas, o iš Ukrainos? Skelbiant derybų tekstus V.Zelenskis staiga jais pasipiktindavo ir susitarimai pasibaigdavo.
Šiaip jau jis pats derybų grupę tvirtino ir kiekviena teksto frazė su valstybės vadovu buvo derinama. Taigi daug klausimų kelia trejų derybų istorija.
Šiuo metu Rusija karo Ukrainoje fronte turi akivaizdų pranašumą. Karo reikalus išmanantys ekspertai, kurie nesireiškia viešojoje erdvėje, prognozuoja, jog Rusija gali užimti Charkovą ir gal net Odesą.
Visi kiti įtvirtinimai po Avdijivkos esą daug silpnesni. Mano subjektyviu neprofesionaliu požiūriu, Rusijos kariuomenė gali nužengti net iki Kijevo ar vakarinės Ukrainos dalies.
Jei planuojamas triuškinantis Rusijos kariuomenę Ukrainos atsakas 2025 m., tai, kas dabar vyksta, visiškai į tai nepanašu. Rusijos žvalgyba be didelio vargo perima Vokietijos generolų slaptą pokalbį ir tai, kas jame kalbama, strategine prasme yra visiška nesąmonė.
Galbūt mano ir klaidingas įspūdis, bet Vakarų generolai gyvena ne kare, jie iš tolimų poilsio zonų įvairiose pasaulio vietose nuotoliniu būdu vadovauja paramai Ukrainai, net nepasirūpindami informacijos saugumu.
Jie nėra kare su Rusija. Iš tikrųjų kare su Vakarais yra Rusija. Ji per gana trumpą laiką ne tik organizavo karinę pramonę, bet ir beveik mobilizavo karą palaikančią visuomenę. Rusija yra rimtai ir agresyviai nusiteikusi. V.Putino šūkis, kad jo karas Ukrainoje yra Rusijos gyvybės ir mirties klausimas, anaiptol nėra „bačkinis“, – visuomenė tuo pradeda tikėti. Ir dalyvauti.
Kremliaus karas virsta Rusijos karu. Kas dominuoja Rusijos karinėje propagandoje?
Vakarai nori sunaikinti Rusiją kaip valstybę. Jei nepasiseks, tai bent suvaryti ją į „Moskoviją“. Tai dominuoja visoje dabartinėje visų žanrų Rusijos propagandoje. Filmai apie Antrąjį pasaulinį karą tiesiog užgula visus televizijos kanalus. Kas yra, anot jų, dabartinis planuojamas vokiečių kariškių kontingentas Lietuvoje? Nieko kito, kaip tik reikiamu momentu pulti Rusiją ir daryti taip, kaip Antrojo pasaulinio karo metais.
Kas vis dėlto yra bendra su tuo, kas pasakyta šiame nedideliame tekste, ir prezidento rinkimais Lietuvoje?
Nežinau, ko bus paklausta pretendentų į prezidentus rinkimų kampanijos metu, bet aš pasiteiraučiau, ką kandidatai, tapę Lietuvos vadovais, darytų Ukrainai pralaimėjus? Ir papildomai – jeigu Vokietija ir dar kelios šalys staiga pasuktų į gerus santykius su Rusija?
