Ar kandidatai moka priimti kritiką? Kokie yra jų didžiausi pasiekimai ir klaidos? Ar politikams turi būti svarbi bažnyčios nuomonė? Ar Lietuvai reikėtų išslaptinti KGB sąrašus? Tokių klausimų G.Nausėda ir I.Šimonytė sulaukė specialioje „Žinių radijo“ laidoje „Ką rinkti?“.
– Ar, jūsų manymu, politikams dar turi būti svarbi bažnyčios nuomonė?
G.Nausėda: Mano moraliniu požiūriu – taip.
I.Šimonytė: Aš manau, kad bažnyčios nuomonė gali būti svarbi politikui pagal jo tikėjimą, tai taip – bet ne apskritai. Mes neturime valstybinės religijos, ir turime skirtingų konfesijų žmonių. Natūralu, kad žmogui, kuris laiko save tam tikros bendruomenės dalimi, yra svarbi bažnyčios nuomonė – tame tikrai nėra nieko smerktino, bet sprendimų priėmime vis dėlto turėtų vyrauti politikų nuomonė.
– Geriausiai dirbęs šios kadencijos ministras?
G.Nausėda: (Tyla). Labai gaila, kad aš gaištu eterio laiką... Tai nėra taip lengva atsakyti. Na, krašto apsaugos ministras dirbo neblogai. Taip, (tas, kuris jau yra pašalintas – A.Anušauskas), bet, nepaisant to, per tuos metus mes tikrai padarėme ir nemažai gerų dalykų.
I.Šimonytė: Yra ne vienas toks ministras, kaip ir ne vienam ministrui reikėjo patarti, ir tai turbūt natūralu. Bet, kadangi aš esu Vyriausybės vadovė, ir tai yra mano kolegos, tai leisiu sau į šį klausimą neatsakinėti ir nevardinti pavardėmis.
– Kas iš ministrų šioje kadencijoje turėtų pasitempti?
G.Nausėda: Praktiškai visi.
– Vienas dalykas, kuris, tapus prezidentu, jus labai nustebino ar netgi šokiravo.
G.Nausėda: Ko gero, itin stiprus pasipriešinimas tų žmonių, kurie pralaimėjo prezidento rinkimus.
– Pripažinta, kad migrantų antplūdžio įkarštyje priimant sprendimus Lietuvos politikai sulaužė Konstituciją. Ar tai tuo metu buvo pateisinama?
G.Nausėda: Pirmiausia, neatsakyta, kad jie sulaužė Konstituciją, todėl aš laikausi nuostatos, jog jie Konstitucijos nesulaužė.
– Ar mokate lengvai priimti kritiką?
G.Nausėda: Visaip būna. Kartais emocinio karščio būsenoje man sunku priimti kritiką, bet nusiraminęs aš ją priimu.
– Pratęskite sakinį keliais žodžiais: Lietuvos žiniasklaida yra...
G.Nausėda: Lietuvos žiniasklaida yra mūsų visuomenės atspindys.
I.Šimonytė: Laisva.
– Ar Lietuvai reikėtų išslaptinti KGB sąrašus?
G.Nausėda: Manau, kad taip.
I.Šimonytė: Turite omeny tuos, kurie prisipažino ir kuriems valstybė (garantavo, kad pavardės nebus paviešintos, – aut.past.)? Ne, jokiu būdu, nes valstybė sulaužytų savo pažadą“.
– Kas yra gerovės valstybė?
G.Nausėda: Gerovės valstybė yra atskirčių mažinimas.
– Ką jūs laikytumėte kaip didžiausią savo pasiekimą? Ką jums pavyko padaryti?
G.Nausėda: Manau, kad senjorų finansinės padėties pagerinimą.
I.Šimonytė: Nemažai tų darbų buvo, bet nė vieno iš tų darbų aš nepadariau viena. Todėl man dabar kažkaip tuos darbus pasisavinti ir pasakyti, kad aš tai padariau… Taip nebuvo. Tikrai ir energetikoje, ir gynyboje mes pasiekėme didžiulį proveržį, ir manau, kad tai bus dalykai, kurie turės labai ilgalaikę prasmę.
Man, pavyzdžiui, vienas tokių darbų buvo asmenvardžių rašymo įstatymas. Galbūt mano asmeninės lyderystės buvo sprendimas dėl privataus turto kompensacijos už nusavintą žydų privatų turtą – šis klausimas man asmeniškai labai skaudėjo.
Bet, vėlgi, mane palaikė kolegos Vyriausybėje, Seimas, prezidentas pasirašė įstatymą, todėl šią moralinę Lietuvos skolą kažkaip pripažino ir numatėme už ją atlyginimą. Bet vienas premjeras, lygiai taip pat, kaip vienas prezidentas – lauke ne karys.
– Retrospektyviai žiūrint, kas buvo klaida?
G.Nausėda: Klaida buvo vykti į Pietų Korėją po vizito Japonijoje aplankyti savo dukrą. (Ar Komunistų partijos nuslėpimo nevadintumėte klaida?) Na, tai buvo nepasakymas tiesos iki galo, kartais nepasakymas tiesos iki galo taip pat yra klaida. Taip.
I.Šimonytė: Turbūt irgi ne vieną įsivardinčiau. Kartais galbūt tai buvo tokios retorinės figūros, galbūt emocinės. Čia turbūt yra pagrindinė klaida, kai buvo tokių momentų, kai aš sureagavau taip, kaip neturėjau reaguoti. Žmonės, kurie klauso, turbūt supranta, apie ką aš.
– Už ką pagirtumėte premjerę I.Šimonytę?
G.Nausėda: Ji turi greitą reakciją, yra užsispyrusi. Nežinau, ar tai visais atvejais yra gerai.
– Už ką pagirtumėte prezidentą G.Nausėdą?
I.Šimonytė: Tokiais atvejais sudėtinga surasti kažką vieną, ištraukti ir pasakyti, ir nepaminėti kažkokių kitų dalykų. Turėčiau kažkaip specifiškai galvoti. Man atrodo, kad prezidento darbas nėra kažkokie konkretūs sprendimai, nes konkrečių sprendimų prezidentas vienasmeniškai priima be galo mažai.
Sakyčiau, kad prezidento laikysena Ukrainos atžvilgiu, paramos Ukrainai klausimais yra tai, ką labai vertinu ir kas, mano nuomone, yra labai svarbu ir kam neturėčiau jokių priekaištų.
– Ką išskirtumėte kaip didžiausią I.Šimonytės klaidą?
G.Nausėda: Vis dėlto man atrodo, kad ji yra ne politikė plačiąja to žodžio prasme, ir kartais nepriima tų sprendimų, kuriuos politikas privalėtų priimti.
– Kokią didžiausią prezidento klaidą įvardintumėte?
I.Šimonytė: Klaida arba požiūrio skirtumas, nes, mano supratimu prezidento nusiteikimas… Net nežinau, nesakysiu, kad konkuruoti, bet manyti, kad jis sprendžia tokius klausimus, kaip pensijų indeksavimai ar infrastruktūros kūrimas, ar švietimas, kuriuos iš tiesų sprendžia Vyriausybė ir Seimas.
Tas bandymas sau priskirti darbus, kurie visuomenėje sutinkami pozityviai, bet Vyriausybei palikti darbus, kurie visuomenėje sutinkami bent kiek kontroversiškai, man atrodo, tai kelia nereikalingą įtampą.
– Stiprios valstybės pagrindas?
G.Nausėda: Pirmiausia žmonės, kurie nori gyventi toje valstybėje ir džiaugiasi, kad gyvena toje valstybėje. Tai yra labai svarbus aspektas.
I.Šimonytė: Stiprios valstybės pagrindas yra stipri visuomenė, o stipri visuomenė yra žmonės, kurie pasitiki vienas kitu, kurie padeda vienas kitam, kurie neturi išankstinių nuostatų apie kitus, nesmerkia, neteisia kitų dėl to, kad jie yra kitokie, kuri yra atvira ir gali priimti kitą ir kitokį žmogų.
– Geriausi Lietuvos vadovai?
I.Šimonytė: Labai sunku taip vardinti, nes vadovai, kuriuos Lietuva turėjo, buvo labai skirtingi.
Vytautas Landsbergis buvo žmogus, kuris išnaudojo istorinį momentą, nesitraukė, arė tą vagą, kurią jam atrodė tuo metu teisinga arti. Nes koks nors kitoks žmogus jo vietoje galbūt būtų suabejojęs, galbūt būtų atsitraukęs, kažkaip suvinguriavęs, ir dėl to mes turime laisvą Lietuvą, valstybę, dėl to esame laisvi, dėl to mes šiandien kalbamės ir sprendžiam.
Valdas Adamkus buvo žmogus, kuris labai gerai telkė skirtingus žmones. Kaip tik praėjusią savaitę minėjome narystės Europos Sąjungoje dvidešimtmetį, pakvietėme žmones, kurie prisidėjo ir ten buvo visokių žmonių – centro kairės, centro dešinės. Juk tai buvo daugybė vyriausybių per kelias kadencijas. V.Adamkaus telkiantis vaidmuo visada buvo labai svarbus.
Dalia Grybauskaitė vėlgi buvo visiškai kitoks lyderis. Tai iš to geriausias, blogiausias negalėčiau išvardyti, tiesiog matau tuose žmonėse skirtingus lyderius.
– Labiausiai klausoma lietuviška daina?
I.Šimonytė: Dabar galvoju... Iš visų lietuviškų dainų, kokia būtų labiausiai klausoma… Turbūt pastaruoju metu būtų „Oi kai saulutė tekėjo“, „Ugniavijo“ daina.
