„Joks humanitarinis koridorius, kaip aš jį įsivaizduoju, kokį aš jį mačiau Sirijoje, neveikia kokį mėnesį, nors struktūra formaliai egzistuoja, žmonės iki šiol gauna pinigus, tik jų nėra tame regione“, – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Nauja diena“ pasakojo A.Medalinskas.
Politologas svarstė, kad viena iš priežasčių, kodėl humanitarinius koridorius turinčios užtikrinti organizacijos, tarp kurių – Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO) – tinkamai nevykdo savo pareigų, yra baimė.
„Kai jau tvenkėsi debesys, aš susitikinėjau su įvairių tarptautinių organizacijų atstovais – ESBO, Europos Sąjungos konsultacinės misijos ir kt., klausiau, kaip jūs, ar jūs čia liekate? Sakė: „Ne, ne, ne, mes turime evakuacijos planus, išvažiuojame.“ Jeigu turi evakuacijos planus, išvažiuoji ir pasilieka tik Raudonasis Kryžius, akivaizdu, kad yra sunku kažką padaryti.
Aišku, sužinojau, kad Rusija tai (humanitarinių koridorių idėją, – aut.past.) vetuoja, bet ką jie vetuoja? Jie vetuoja ESBO misiją, galingą struktūrą su daugybe žmonių, kurie buvo Donbase. Vieniems jis rūpėjo, o kiti tiesiog gavo gerą atlyginimą“, – įsitikinęs jis.
Vėliau A.Medalinskas tikino nustebęs, kai išgirdo žinią apie į Ukrainą pasiųstą kelių šimtų Jungtinių Tautų (JT) atstovų misiją užtikrinti humanitarinių koridorių atvėrimą ir saugumą.
„Aš jų nesutikau. Dar perklausiau savo kolegų, paklausinėjau Berlyne, Vienoje, sakiau, paaiškinkite, kur tas JT kontingentas, aš jo nemačiau. Mačiau tik kaip Raudonasis Kryžius bando prasiveržti, bet formaliai – duoda paraišką, ar galima pravažiuoti. Jiems neduoda leidimo.
Tai ir gerai, mes pastatysime tuos 20 autobusų čia, šalikelėje, ir palauksime, kol jūs gal duosite teisę pravažiuoti. O ten žūsta žmonės“, – taip tarptautinių organizacijų pastangas įvertino politologas.
Jis pasakojo pats pasiūlęs įkurti kelių žmonių dialogo grupę, kurią sudarytų tiek ukrainiečiai, tiek rusai, tiek ir baltarusiai. Joje būtų tariamasi dėl humanitarinių koridorių užtikrinimo. Tačiau su rusais susitarti – sunku, nes net ir laikinai atveriamus humanitarinius koridorius jie nusėja minomis.
„Tai, ką aš patyriau, yra keisti dalykai. Aš jau nekalbu apie tuos blokpostus, kuriuose jie elgiasi taip, kaip nori, gali ištraukti iš mašinos, nuvesti į rūsį ir kas paskui – nežinia, bet pabaiga šito garsaus humanitarinio koridoriaus iš Mariupolio arba per Berdianską ėjo per minų lauką. Per takelį, kur išdėliotos minos. Vienas iš orientyrų buvo sudegęs, susprogęs automobilis.
Man sakė: „Ne, ten gal nevažiuokite, nes ten greičiausiai minos, jūs va taip gal truputį pravažiuokite“, – neatsistebėjo pašnekovas.
A.Medalinskas tvirtino, kad Vakarų pagrindinis dėmesys dabar turėtų būti sutelktas būtent į humanitarinių koridorių svarbą. Tai jis akcentavo ir susitikęs su Vakarų valstybių ambasadoriais, buvusiais ESBO pareigūnais.
„Mes dabar tariamės ir su buvusiais ESBO žmonėmis, kad parengtume pasiūlymus, ką galime padaryti, kaip bombarduoti Rusiją įvairiais siūlymais, ką galima keisti. Jeigu negalima tos galingos ESBO mašinos paleisti, gal galima mažą struktūrą, vadinamąją dialogo misiją“, – kalbėjo politologas.
Žudo ten, kur protestavo garsiausiai?
Kaip pasakojo A.Medalinskas, karo išvakarėse jis turėjo grįžti atgal į Mariupolį, tačiau, laimei, netikėtai liko Berdianske, kuris taip pat atsidūrė rusų rankose. Išgirdęs, kas vyksta Bučoje, politologas perspėja, kad tokių žudynių centrų gali būti ne vienas.
„Man labai norėtųsi, kad Vakarų partneriai lygiai taip pat susidomėtų vienu punktu, kuris vadinasi Tokmakas. Tai yra punktas iš Berdiansko į Zaporožę. Ten yra požemiai, zuja kareiviai. Kai tai sužinojau, supratau, kad galbūt buvau ne tokiame saugiame kelyje. Šalia tų požemių irgi gali būti masinės kapavietės“, – mano jis.
Pašnekovas atkreipė dėmesį, kad civilių žudymai greičiausiai insentyviausi tose užimtose gyvenvietėse, kuriose okupacijos pradžioje vyko garsiausi protestai – į gatves išeidavo minios žmonių, jie giedodavo šalies himną, atsinešdavo valstybines vėliavas.
A.Medalinskas įsitikinęs, kad juos galėjo stebėti rusų kareiviai, o po to išgaudyti ir kankinti.
„Iš tikrųjų yra labai daug pranešimų apie dingusius žmones. Tame pačiame Berdianske buvo daug suimtų, vėliau paleistų žmonių. Jie neslėpė nei veidų, nei pavardžių, jos yra visos žinomos“, – sakė politologas.
