H. Daktaras teismui skundėsi, kad Klaipėdos apygardos teismas neišsamiai apsvarstė ir tinkamai neįvertino kardomųjų priemonių skyrimo pagrindų ir motyvų, nepagrįstai konstatavo suėmimo pagrindus ir esą net nesvarstė galimybės skirti jam švelnesnę kardomąją priemonę.
Žiauriais nusikaltimais kaltinamas Henytė mano, kad jis teismo pabaigos gali laukti ir laisvėje. Esą jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą, šeimą, vaikus, iki pasitraukimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos dirbo, iš Lietuvos išvyko dėl to, kad jo gyvybei grėsė pavojus – buvo apšaudytas jo gyvenamasis namas, įmesta granata.
„Byloje apklausti beveik visi liudytojai, didžioji dauguma kaltinimų nepasitvirtino, todėl nėra pagrindo teigti, jog bėgsiu ir slėpsiuos nuo tyrimo“, - skunde Lietuvos apeliaciniams teismui rašo H. Daktaras.
Jis teigia, kad niekada nesislėpė nuo ikiteiminio tyrimo ir kaip įrodymą pateikia vieno laikraščio publikaciją, kurioje cituojami Kriminalinės policijos biuro viršininko Algirdo Matonio tariamai pasakyti žodžiai: „H. Daktaras slėpėsi tikrai ne nuo mūsų, jis nebuvo gavęs jokio šaukimo atvykti į prokuratūrą ar policiją“.
H. Daktaro teigimu, šie A. Matonio žodžiai tik patvirtina, kad prokuratūra nuolat klaidino teismą ir pareiškimuose nurodė neteisingą informaciją.
Henytė tvirtina, kad paveikti proceso dalyvių jis neturi galimybių, nes byloje jau apklausti visi nukentėjusieji bei didelė dalis svarbių liudytojų.
H. Daktaras taip pat savo skunde nurodo, kad jam nepagrįstai pateikti kaltinimai dėl nusikaltimų, padarytų 1993-2000 metais, nes jis nuo 1996 m. vasario mėnesio buvo suimtas ir iki 2001 metų atlikinėjo bausmę, todėl didelė dalis nagrinėjamų kaltinimų net nėra su juo susiję.
