Nors kartais bandoma teigti, kad Lietuvoje veikia žmonių grobikų tinklas, su šiomis bylomis dirbantys pareigūnai tikina, kad tokiomis bylomis jų stalčiai neužversti. Tokių tyrimų iš viso nėra. Šiemet Kaune jau išnagrinėta daugiau nei 70 dingusių žmonių bylų. Apie 30 dingusiųjų tebeieškoma.
Policijos departamente įkurtas specialus prekybos žmonėmis skyrius. Pagrindinis jo darbas – ne ieškoti parduotų vaikų, o merginų, parduotų į sekso vergiją. Tuo tarpu Kauno pareigūnai ieško pradingusių žmonų,vyrų, brolių, seserų.
Paieškos bylos – tarsi labirintai
Dingusiųjų istorijos toli gražu ne visada turi laimingą pabaigą. Kartais toks žmogus randamas negyvas, arba jis tarsi į vandenį prapuola penkerius ar net daugiau metų. Koks tokių žmonių likimas – galima tik spėlioti.
Ilgus metus ieškotas Gintaras Petrikas laimingai gyveno po Kalifornijos saule. Henrikas Daktaras dienas leido saulėtoje Bulgarijoje.
Lietuvą buvo sukrėtusi ir drama, kuomet be žinios dingo du Kelmės rajone gyvenančių Jonaičių berniukai. Paieškos bylos atomazga buvo šiurpi – vaikus nužudė pati motina.
Nesugaunamiausiu ir vienu žiauriausiu Lietuvos nusikaltėliu iki šiol vadinamas žmonių nužudymu, užpuolimais ir įkaito paėmimu kaltinamas Romas Zamolskis nesurandamas jau daugiau nei 10 metų.
Prieš kelerius metus dingusios jaunos merginos tapo pakelių maniako Kazio Jonaičio aukomis.
Buvęs „Mažeikių naftos“ generalinis direktorius Gediminas Kiesus, jo sūnus ir vairuotojas buvo žiauriai nužudyti.
Jonavos rajone taip pat prieš kelerius metus rasti žmogaus, kuris buvo nužudytas prieš 15 metų, palaikai.
Be žinios dingsta ne tik paprasti žmonės, tačiau ir įtariamieji. Vienas iš tokių – Drąsius Kedys. Ilgą laiką besislapstęs nuo teisėsaugos, dviejų žmonių nužudymu įtariamas vyras buvo rastas negyvas.
Prieštaringų, tragiškų istorijų Lietuvoje būta ir daugiau. Todėl bet koks pranešimas apie dingusį žmogų, pasak Kauno pareigūnų, verčia suklusti: paieškos bylos primena labirintus. Iš jų išeiti galima ne vienu keliu, tie labirintai – painūs, o kai kurie jų, atrodytų, iš viso neturi išėjimo.
Sutuoktiniai ieško vieni kitų
Tačiau nemažai be žinios dingusių žmonių sėkmingai atsiranda. Anot Kauno teisėsaugininkų, dažnai jie, neįspėję artimųjų, išvyksta gyventi ir dirbti į užsienį.
Pasitelkus Interpolą gana greitai paaiškėja, kad paieškomas žmogus yra sveikas ir gyvas. Dar daugiau: kartais vyrai atvirai pareiškia nenorį gyventi su savo žmonomis ir draugėmis, o šios, vedamos didelės meilės, su policijos pagalba jų ieško.
„Kartais būna atvirkščiai. Dingsta žmona, o vyras ieško. Vėliau paaiškėja, kad ji tiesiog vyrą paliko“, - pasakojo tyrėjai.
Pasitaiko, kuomet artimieji ieško žmogaus, mėgstančio pakilnoti stikliuką. Pareigūnų pagalbos reikia tuomet, kai, artimųjų teigimu, žmogus „užšvenčia“ ilgiau, nei įprastai.
Mažamečiai pradingsta retai
Atskira istorija dėl be žinios prapuolančių nepilnamečių. Anot kauniečių, kartais būna, kad per parą jų dingsta bent keli. Tačiau jokios mistiškos grobimo istorijos čia taip pat nėra.
„Vaikai bėga iš namų, iš vaikų globos namų, iš socializacijos centrų. Tačiau tokių vaikų paprastai ieško nepilnamečių reikalų inspektoriai, kiti viešosios policijos pareigūnai“, - pasakojo kauniečiai.
Didelio kriminalo čia nėra, o paieškos skyriaus tyrėjai į vaikų paiešką įsijungia tik tuomet, kai aišku, kadaplinkybės – netipinės, kai dingsta mažamečiai. Tačiau tokių atvejų, pasak tyrėjų, būna itin retai.
Skaudžiausia būna tuomet, kai dingę vaikai randami negyvi, paskendę vandens telkiniuose. „Visos paieškos bylos, susijusios su vaikais, yra skaudžios ir jautrios“, - sakė tyrėjai.
Tiesa, Lietuvoje yra atvejų, kuomet mažas vaikas dingo tarsi į vandenį. Kaip neseniai rašė lrytas.lt, vilnietė Natalija Kurčinskaja, Dingusių žmonių šeimos paramos centro tarybos narė, jau daugiau nei 15 metų ieško dingusio savo sūnaus. Kai berniukas dingo, jam buvo vos dvylika metų. Jokių žinių apie vaiką moteris neturi iki šiol.
Policijos departamento duomenis, šiuo metu Lietuvoje yra ieškoma per 70 be žinios dingusių nepilnamečių.
Tačiau nors kartais teigiama, kad šalyje veikia galingas pedofilų ir vaikų grobikų tinklas, su paieškos bylomis dirbantys pareigūnai nelinkę tuo tikėti. Anot jų, faktų apie gerai organizuotą tokią nusikalstamą grupuotę nėra.
Sunku pranešti blogą žinią
Neišvengiama dingusių žmonių ieškančių tyrėjų realybė – akistata su mirtimi. Kuomet randamas miręs žmogus, informaciją vieni pirmųjų gauna paieškos skyriaus tyrėjai.
Dažnai nutinka taip, kad tai – vienas iš jų ieškomų žmonių. Pareigūnams tenka ne tik žinią pranešti artimiesiems, tačiau juos iškviesti į žuvusio žmogaus atpažinimo procedūrą.
„Tai – nemaloniausia mūsų darbo dalis. Tenka parinkti ir užuojautos žodžius. Pagaliau – pranešti žmogui tokią žinią yra tikrai labai sunku“, - prisipažino pareigūnai.
Kartais, kuomet žmogus daugelį metų dingęs be žinios, patys artimieji gali kreiptis į teismą ir prašyti žmogų pripažinti mirusiu. Kai kuriais atvejais tą gali padaryti ir tyrimus kontroliuojantys prokurorai.
„Tačiau tam, kad pripažinti žmogų mirusiu, reikia rimtų argumentų, išnaudotų visų paieškos galimybių. Sakykim, nuskendo laivas, kuriuo plaukė ieškomas žmogus. Jo kūnas nerastas, tačiau aišku, kad jis nuskendo. Tokiais atvejais galima žmogų pripažinti mirusiu“, - pasakojo tyrėjai.
Nors oficialiai paieškos bylų senaties terminas yra septyneri metai, tačiau tokia galimybe nutraukti paieškos bylą retai kada pasinaudojama.
Paprastai paieška trunka iki tol, kol artimieji savo iniciatyva teismo keliu pripažįsta dingusįjį mirusiu. Praktikoje dažniau ikiteisminiai tyrimai, išnaudojus visas paieškos galimybes, sustabdomi, o paskelbta paieška visose informacinėse sistemose lieka galioti.
Nerimas, skausmas, bloga nuojauta
Pirmą kartą praverti policijos duris sunku bene kiekvienam, kurio artimasis dingo. Žmonės, ieškantys savo artimųjų, ateina su savomis istorijomis, savais įtarimais, pagaliau – su savu supratimu, kaip reikia ieškoti jų žmogaus. Ne vienas įsivaizduoja ir įvykusią tragediją – nužudymą, avariją, kitą nelaimę.
Nerimas, skausmas, nelaimės nuojauta, blogi sapnai, ašaros – visa tai nugula tyrėjų kabinetuose. It kunigai išpažinčių klausantys pareigūnai sužino kiekvienos tokios šeimos istoriją, pykčius, dingusiojo žmogaus ligas.
Paieškos bylose paslapčių būti negali. Atvirumas – viena iš tokios bylos įminimo paslapčių, sėkmingas kelias iš painaus labirinto.
Aiškiaregių spėjimai - migloti
Kartais pareigūnams pateikiamos ir aiškiaregių išvados, įtarimai, versijos. Kartą vieną ateities spėjiką pareigūnai net buvo atsigabenę į policiją ir išklausę jo versijos. Tačiau ji nepasitvirtino. Daugelį metų žmonių ieškantys tyrėjai sako, jog jų darbe dar nebuvo atvejo, kuomet praverti paieškos bylos skraistę jiems padėtų ekstrasensai. Be to, dažnai jų spėjimai būna pernelyg aptakūs: jie sako matą vandenį, esą, kad žmogus yra gyvas.
„Tačiau prieš tai jie gana detaliai visko išklausinėja žmogaus. Tai kam klausti, jei tu – ekstrasensas?“ – stebėjosi tyrėjai.
Pareigūnų nuomone, kartais tariami nežemiškų galių turintys žmonės paprasčiausiai pasinaudoja žmogaus nelaime, ir taip bando išpešti sau finansinės naudos.
„Labai sunku pasakyti, kuris iš jų yra tikrai turintis kažkokių galių, o kuris – tik šarlatanas. Bet jei dingtų mūsų pačių vaikai, žmonos, broliai ar seserys, mes negalėtume garantuoti, kad pagalbos neieškotume pas aiškiaregius.
Kiekvienas žmogus, ištikus bėdai, griebiasi šiaudo, bando išnaudoti visas galimybes. Juk tai – žmogiška“, - sakė tyrėjai.
