Nerastas ir dar vienas galimas bendrininkas, kurį liudininkai kartu su D. Kedžiu matė Jono Furmanavičiaus nužudymo vietoje.
Planus sujaukė avarija
Prokurorai nustatė tikslų D. Kedžio judėjimą 2009 m. spalio 5 d. Liudytojai patvirtino vyrą matę vieną ir kartu su bendrininku tai vienoje, tai kitoje Kauno vietoje. Kai kuriose šių vietų žudikai buvo pakeitę savo išvaizdas, jie yra užfiksuoti ir su perukais.
Tyrimo metu nustatyta, kad į J. Furmanavičiaus žudynių vietą V. Sladkevičiaus gatvėje D. Kedys atvyko baltos spalvos „VW Transporter“ autobusiuku. Rugpjūčio pabaigoje įsigytą automobilį „VW Golf“, jis anksčiau buvo palikęs prie antrąja auka tapusios Violetos Naruševičienės namų.
Nušovęs J. Furmanavičių, D. Kedys nuvyko prie V. Naruševičienės namų, nušovė ją, ir persėdęs į „golfą“ kažkur važiavo, tačiau Panemunėje pateko į autoįvykį, todėl grįžo atgal į Piliuonos gatvę ir persėdo į „VW Transporter“ autobusiuką.
Keistą avarijos kaltininką gerai įsidėmėjo sunkvežimio vairuotojas. Pasak jo, vyras kelias minutes krapštėsi savo automobilyje, kažką įnirtingai krovė į savo krepšį, o po to išlipęs tesugebėjo pratarti vos porą žodžių: „Slidu, labai slidu“.
Palikęs „VW Golf“ automobilį viduryje gatvės, Vaidotų gatvėje vyras įsėda į maršrutinį taksi važiuojantį į Vaišvydavos pusę. Netoli V. Naruševičienės namų jis dar paprašė vairuotojo, kad šis jį pavežtų arčiau miško ir ten išlipo.
Liudytojai prisimena, kad vyras atrodė itin sunerimęs, vis dairėsi pro langą, stebėjo kada privažiuos reikiamą vietą.
Grįžęs prie nužudytos L. Stankūnaitės sesers namo, jis sėdo į „VW Transporter“ ir išvažiavo. Nors tuo metu, kai D. Kedys atvyko pasiimti „VW Transporter“ autobusiuko, kriminalistai jau darbavosi prie V. Naruševičienės namų, tačiau šie įtartino žmogaus nepastebėjo, nes autobusiukas buvo paliktas ne prie namo, o gerokai toliau, prie parduotuvės.
Tik vėliau, kinologų šunys nusekė prie tos vietos, kur stovėjo „VW Transporter“. Tą patį vakarą, apie 18 val., šis automobilis buvo rastas Noreikiškėse, šalia pedofilija kaltinto A. Ūso namų.
Jei ne avarija, tyrėjai neabejoja, aukų tą dieną būtų buvę daugiau.
Moterį nušovė tarpduryje
Išeidamas iš namų D. Kedys pasiėmė ir seife laikytus ginklus, savigynai išduotą pistoletą „Beretta“ ir 12 kalibro dvivamzdį šautuvą „Winchester“. Tuo metu dar niekas nežinojo, kad D. Kedys turi ir trečią ginklą – iš dujinio į kovinį perdirbtą pistoletą „IŽ Baikal“, kuris ir buvo rastas šalia jo lavono praėjus beveik septyneriems mėnesiams po žmogžudysčių.
D. Kedžio pistoletas „Beretta“ tą pačią dieną buvo rastas prie V. Naruševičienės namų, įkritęs tarp laiptų ir sienos esančio plyšio. Iš jo šauta nebuvo. Manoma, kad D. Kedys ginklą pametė netyčia. Kadangi plyšys labai nedidelis, ištraukti jį jam buvo sunku, be to, jis nelabai ir turėjo laiko tai daryti.
Nustatyta, kad sužinojusi apie J. Furmanavičiaus nužudymą V. Naruševičienė labai išsigando, bet ne tiek dėl savęs, kiek dėl savo dukters. Prokurorai tikina, jog jiems žinomi visi L. Stankūnaitės sesers veiksmai prieš mirtį, ji ruošėsi eiti pasitikti iš mokyklos grįžtančios dukters, tačiau tarpduryje sutiko jos laukusį žudiką.
Aišku, kad šis moterį nužudė itin įžūliai. Paleidžiant mirtinus šūvius jis buvo vos ne namo viduje, stovėjo tarpdurį, o jo ranka jau buvo viduje.
D. Kedžio legaliai įsigytas „Winchester“ rastas nebuvo, jo ieškoma iki šiol.
Dar neradus D. Kedžio ir jo ginklo, prokurorai žinojo, kad buvo šaudyta iš pistoleto su duslintuvu, nes ir vienoje, ir kitoje nužudymo vietoje buvo liudytojų, kurie girdėjo šūvius.
Gandai ir liko gandais
Aiškinantis J. Furmanavičiaus ir V. Naruševičienės nužudymą, tirtos pačios įvairiausios versijos, net ir tos, kurias buvo iškėlusios įvairios žiniasklaidos priemonės. Visos jos nepasitvirtino, o prokuroro apklausti liudininkai tikino, kad jie tiesiog buvo paprašyti tą ar aną paliudyti kai kurioms televizijoms laidoms.
Tirta ir restorano „Žemyn upe“ versija, kurioje esą J. Furmanavičius susitikinėjo su A. Ūsu. Vienoje laidoje drąsiai apie vyrų pasimatymus pasakojusi moteris, netrukus jau dėjo skelbimus į laikraščius, kuriuose teigė, kad J. Furmanavičių ir A. Ūsą apšmeižė netyčia, esą tą dieną kai pas ją atvyko žurnalistai ji buvo išgėrusi vaistų – auksinio ūso antpilo.
Prokurorai paneigė ir viešoje erdvėje D. Kedžio artimųjų skleistus gandus. Vienas iš jų, esą D. Kedys buvo rastas su visiškai švariais batais.
Kad jie tokie nėra galima įsigyti vos žvilgtelėjus į nuotraukas, batai tiesiog aplipę purvu.
Visiška nesąmonė yra ir tai, kad įmonės, kurioje D. Kedys užsakė lipdukus su „Kauno kelių“ užrašu, savininkas pasikorė praėjus vos porai dienų po D. Kedžio kūno radimo.
Lipdukai buvo užsakyti įmonėje „Rodiklis“, o nusižudęs Kęstutis Mizaras vadovavo Vilniuje esančiai UAB „Grafija“ bei jos antrinei įmonei „Lodvila“.
Neteisybė yra ir tai, kad nužudytas Kauno apygardos teismo teisėjas J.Furmanavičius naudojosi net 10 mobiliųjų telefonų ir vienu laidiniu. Šį faktą kaip pedofilijos įrodymą D.Kedžio sesuo Neringa Venckienė pateikia net savo knygoje apie brolį.
Nustatyta, kad J. Furmanavičius naudojosi tik laidiniu telefonu, kuris buvo jo darbo kabinete, ir dviem mobiliaisiais. Visi kiti nurodyti N. Venckienės knygoje numeriai priklauso teisėjo artimiesiems arba pažįstamiems. Tuo gali įsitikinti bet kas jais paskambinęs.
Pagrobimo istorija nepasitvirtino
Prokurorai teigia, jog buvo tirta ir D.Kedžio artimųjų kelta pagrobimo versija, tačiau ji atkrito kaip nepagrįsta.
Nors dar visai neseniai pasirodė pranešimų, esą V. Naruševičienės kaimynai matė, kaip prie V. Naruševičienės namų atvykusį D. Kedį du nepažįstami vyrai įgrūdo į automobilį ir išvežė nežinoma kryptimi.
V. Naruševičienės kaimynai buvo apklausti, tačiau nei vienas jų šių gandų nepatvirtino. O ir negalėjo, nes ir vėliau D. Kedys buvo pastebėtas įvairiose vietose ir, kaip jau minėjome, pateko į avariją Panemunėje. 2010 m. vasarą D. Kedžio artimieji paskleidė dar vieną gandą, esą pagal ekstrasensės nurodymus jie rado apleistą raketų bazę netoli Šlienavos.
Šalia jos buvo pastatyti šeši vazonėliai su violetinėmis petunijomis, o viduje rastas iššluotas kambarys su daug žvakelių ir krauju ant sienos.
Kraujo mėginį D. Kedžio artimieji atidavė tirti savo ekspertams, tačiau jie tegalėjo pasakyti tik vieną – kraujas žmogaus, bet ar jis priklauso garliaviškiui neaišku.
Vėliau kraujo mėginys buvo perduotas prokurorams, tačiau atlikus išsamią ekspertizę, paaiškėjo, kad bunkeryje rastas kraujas visai ne žmogaus. D. Kedžio artimųjų surastame bunkeryje ekspertai nerado jokių D. Kedžio pėdsakų ar DNR dalelių.
Be to, prokurorai teigia, kad laikyti D. Kedį apleistame pastate buvo tiesiog neįmanoma, ypač prisimenant koks oras buvo 2010 m. balandį: „Įsivaizduokite kilerių tarnybą, kuri šaltu metu pati gyvena lauke, kur kiekvienas žioplys juos gali užtikti, laiko jame D. Kedį, kankina jį mikro įbrėžimais, sočiai maitina, dažo plaukus, karpo nagus, skalbia apatines kelnaites ir girdo degtine bei raminamaisiais vaistais, kurių pėdsakų rasta ne tik vyro organizme, bet ir plaukuose“.
D. Kedžio palto kišenėje buvo rastas ir prezervatyvas, tad neatmetama galimybė, kad tariamo pedofilų klano įkaitas buvo ne tik rūpestingai prižiūrimas, bet ir parūpinama jam moterų.
8 sekundės tylos
Žudynių išvakarėse, apie petus, D. Kedys užsiregistravo Kauno rajone esančiame viešbutyje „Via Baltica“. Viešbučio patalpos yra filmuojamos, žinodamas tai, jis į filmavimo kamerų akiratį stengėsi pakliūti kuo dažniau.
Vis dėlto, nors ir išsinuomojęs kambarį, D. Kedys nakvoti į jį negrįžo. Nepasirodė jame ir po žmogžudysčių. Kambaryje liko tik jo mobiliojo ryšio telefonas, kuris buvo rastas užkištas už lovos. Šį telefoną, kaip bylai svarbų įrodymą, iškart paėmė tyrėjai.
2009 m. spalio 12 d. N. Venckienė paskambino broliui ir į jos skambutį buvo atsiliepta. Mobiliojo telefono operatorius užfiksavo, jog šis pokalbis, tiksliau, tyla, truko 8 sekundes. N. Venckienė po šio skambučio paskelbė, jog neabejoja, kad jos brolis yra sulaikytas ir kažkur slepiamas.
Tai buvo dar vienas gandas, siekiant sukurti pagrobimo istoriją. Tą dieną tyrėjui buvo pavesta apžiūrėti telefoną, neįjungtus to padaryti neįmanoma. Telefonas buvo įjungtas, jį apžiūrint ir nuskambėjo N. Venckienės skambutis.
Išviliojo prokuroro skambutis
Lrytas.lt žiniomis, prokurorai yra surinkę užtektinai duomenų, įrodančių, kad beveik visus septynis mėnesius D. Kedį slėpė ir prižiūrėjo ne kas kitas, o jo artimieji, tačiau ar ši byla kada nors pasieks teismą, neaišku, nes Baudžiamojo kodekso 237 straipsnyje aiškiai nurodoma, kad už slėpimą neatsako nusikaltimu įtariamo asmens artimi giminaičiai ir šeimos nariai, t. y. tėvai, seserys, broliai, seneliai, vaikai ir vaikaičiai.
D. Kedžiui dingus po žudynių, jo šeima visiškai nesirūpino vyro paieškomis. Kaip vėliau patvirtino liudytojas Mindaugas Žalimas, nesirūpino, nes visą laiką žinojo, kur jis, nuolat palaikė su juo ryšį.
Pirmą kartą vyro šeima į prokuratūrą kreipėsi tik 2010 m. kovą, sulaukę Kauno apygardos prokuroro Egidijaus Palaimos skambučio.
Vasario 25 d. N. Venckienei paskambinęs E. Palaima, moters paklausė, kas gins D. Kedį. Šiai atsakius, jog jos vyras Aidas Venckus prokuroras paaiškino, kad ne, jis negali, nes dvigubos žmogžudystės byloje yra apklaustas kaip liudytojas ir liepė skubiai susirasti kitą gynėją. Netrukus toks buvo rastas – D. Kedžio pusseserė, kaimynystėje gyvenanti Sonata Žukauskienė.
Tik po šio skambučio D. Kedžio artimieji pradėjo oficialiai ieškoti savo artimo. Kovo 16 d. Laimutė Kedienė ir Vytautas Andrius Kedys Kauno apygardos prokuratūros vyriausiajam prokurorui Kęstučiui Betingiui išsiuntė prašymą, kuriame prašė informuoti juos apie visus rastus neatpažintus ir palaidotus lavonus.
Ypač šeimą domino mirusieji nuo šautinių žaizdų. Jie prašė patikrinti neatpažintus mirusiuosius su šautinėmis žaizdomis ligoninėje, morgose, ambulatorijose. „Prašome patikrinti neatpažintų asmenų kapinių registracijas. Prašome mums leisti susipažinti su jo paieškos rezultatais“, - K. Betingiui rašė Kedžiai.
Šis jų prašymas buvo atmestas. D. Kedžio tėvams paaiškinta, kad tyrimas dėl D. Kedžio paieška yra susijęs su žmogžudysčių byla, tačiau jie nėra šios bylos dalyviai, todėl neturi galimybės susipažinti su ja.
Daiktai išbyrėjo griuvinėjant
Fantastinėmis istorijomis apaugusi ir pačio D. Kedžio mirtis. Jo artimieji ilgą laiką rašė skundus, tvirtindami, kad vyras buvo nužudytas, tačiau tiek Lietuvos, tiek užsienio ekspertai smurtinės mirties faktą paneigė, kai kam simboliu kovoje prieš pedofilus tapęs D. Kedys mirė ne itin didvyriška mirtimi – girtas užspringo savo skrandžio turiniu.
D. Kedžio mirties aplinkybių nustatymo byla jau baigta. Nustatyta, kad visiškai girtas vyras į savo mirties vietą atėjo ne keliuku nuo automobilio stovėjimo aikštelės, o per kalną. Kai kur paslydo, kai kur jį prilaikė krūmai. Tiksliai žinoma, kad likus keliems metrams iki Kauno marių krantinės, jis paslydo ir nusirito. Tai įrodo ir šlaite rasti slydimo pėdsakai.
Besiritant išsibarstė ir kišenėse buvę daiktai, iškrito ir nuo žmogžudysčių dienos nešiotas ginklas. Neabejojama, kad iš šio ginklo buvo nužudyti J. Furmanavičius ir V. Naruševičienė, tačiau ant ginklo rasti pėdsakai buvo netinkami DNR identifikuoti. Ir visai nenuostabu, ginklas išvoliotas purve, jis paslėpė visus galimus DNR pėdsakus.
D. Kedžio DNR pėdsakų aptikta ant butelio kamštelio, tačiau neaptikta ant paties butelio. Kriminalo čia nėra - butelis rastas po baloje gulėjusiu lavonu. Žmogaus pėdsakai ant butelio nusiplovė, į jį pribėgo vandens, tačiau ant tolėliau gulėjusio kamštelio DNR pėdsakai išliko.
Paneigti ir gandai, kad esą D. Kedys negalėjo nusipirkti tinkamų šovinių. Jo įsigyti šoviniai tiko abiems ginklams, tiek legaliai laikomai „Berettai“, tiek „Baikalui“,iš kurio buvo nušauti du žmonės.
Bendrininkas stos prieš teismą
Iki pernai metų rudens prokurorų paieškos surasti D. Kedžio bendrininkus buvo nesėkmingas. Apie garliaviškio planus prakalbus liudytojui Mindaugui Žalimui tyrimas pajudėjo iš mirties taško.
Po šio liudininko parodymų buvo sulaikytas D. Kedžio draugas Raimondas Ivanauskas ir jo sugyventinė Eglė Barauskaitė. Moteris iš areštinės paleista po dviejų savaičių, o štai R. Ivanauskui suėmimas buvo nuolat pratęsiamas.
Vyrui pareikšti įtarimai dėl padėjimo nužudant du žmones. Jam gresia įkalinimas iki gyvos galvos.
R. Ivanauskas ir jo artimieji ne kartą viešai skundėsi, esą prokurorai tampo ligotą, beveik aklą ir Alzhaimeriu sergantį žmogų. R. Ivanauską laikant suimtą jam buvo atliktas sveikatos patikrinimas ir teismo kompleksinė psichiatrinė - psichologinė ekspertizė.
Tyrimas R. Ivanausko atžvilgiu tęsiamas, todėl ekspertizės rezultatų prokurorai nekomentuoja.
Lrytas.lt žiniomis, D. Kedžio bendrininkas nėra toks ligotas, kaip bando apsimesti. Regėjimas jo prastas, tačiau Alzhaimeriu jis niekada nesirgo ir neserga, nors ir turėjo medikų išduotą pažymą apie šią ligą.
Tęsiant tyrimą dėl R. Ivanausko ir E. Barauskaitės dalyvavimo dvigubos žmogžudystės byloje, prokurorai tikisi surasti ir dar vieną D. Kedžio bendrininką. Tas asmuo kartu su garliaviškiu buvo J. Furmanavičiaus nužudymo vietoje, tačiau jo nustatyti kol kas nepavyksta.
Taip pat aiškinamasi, kaip ir kodėl į D. Kedžio aukų sąrašą pateko J. Furmanavičius. Kauno apygardos teismo teisėjas nepažinojo nei A. Ūso, nei L. Stankūnaitės bei jos sesers, tačiau gerai pažinojo savo kabineto kaimynę D. Kedžio seserį N. Venckienę, kuri, kaip teigia jos, dabar jau buvę kolegos, dar iki pedofilijos istorijos gimimo domėjosi, kuris teisėjas yra iki šiol yra nevedęs ir neturi pastovios gyvenimo draugės.
Žmogžudysčių chronologija
2009 m. rugpjūčio pabaigoje D. Kedys nusiperka automobilį „VW Golf“. Rugsėjo 8 d. vienoje Kauno įmonių užsisako lipdukus su užrašu „Kauno keliai“. Už juos sumoka 65 litus. Rugsėjo 15 d. pats atvažiuoja šių lipdukų pasiimti.
Rugsėjo 21 d. apie 17 val. 20 min. vienoje ginklų parduotuvių, parodydamas savo leidimą turėti ginklą, nusiperka 50 vienetų šovinių „Browning“.
Rugsėjo 27 d. apie 11 val. Kazlų Rūdoje už 2300 litų nusiperka baltos spalvos autobusiuką „VW Transporter“.
Spalio 3 d. 15 val. atvyksta pas toje pačioje kaip ir jis Klonio gatvėje gyvenantį kaimyną ir paprašo autobusiuką pasaugoti. Jį pasiima spalio 4 d. apie 23 val.
Spalio 5 d. apie 6 val. 30 min – 7 val. vyras išeina iš namų.
8 val. 05 min. iš Garliavos pašto N. Venckienė išsiunčia 8 laiškus, adresuotus aukščiausiems šalies pareigūnams.
Tuo pačiu metu V. Sladkevičiaus gatvėje nušaunamas teisėjas J. Furmanavičius. Nužudęs jį, D. Kedys įlipa į šio automobilį jo patraukti. Apie 8–9 val. „VW Transporter“ pastebimas važiuojantis nuo Rokų pusės.
11.30 val. prie V. Naruševičienės namo, Piliuonos g. 46A, liudytojas mato stovintį autobusiuką „VW Transporter“.
Apie 12 val. namo grįžusi V. Naruševičienės dukra randa negyvą motiną. Tuo pačiu metu D. Kedžio vairuojamas „VW Golf“, kurį jis prieš nužudydamas J. Furmanavičių, buvo palikęs prie V. Naruševičienės namų, Panemunėje susiduria su sunkvežimiu. D. Kedys palieka automobilį.
12 val. 20 min. Vaidotų gatvėje jis įlipa į maršrutinį taksi, vykstantį į Vaišvydavą, ir iš ten išvažiuoja autobusiuku „VW Transporter“.
12 val. 50 min. apžiūrint įvykio vietą Piliuonos gatvėje, kinologų šuo pareigūnus nuveda prie tos vietos, kur, liudytojo teigimu, stovėjo „VW Transporter“.
18 val. D. Kedžio automobilis randamas Noreikiškėse, netoli A. Ūso namo.
Spalio 4 d. D. Kedys užsisako kambarį viename viešbutyje, palieka jame mobilųjį telefoną. Po žmogžudysčių jis į viešbutį negrįžta. Paskelbiama įtariamojo paieška Lietuvoje ir užsienyje.
2010 m. balandžio 17 d. D. Kedžio kūnas randamas Kauno rajone, Šlienavoje, prie Kauno marių.
