Teismo posėdis dėl su apsaugą į teismą atvykusio liudininko Vitalijaus Keršio perkeltas į kitą teismo salę. Metus prie Venckų ir Kedžių tvoros budėjęs V. Keršis dabar yra svarbus liudininkas buvusio Kauno apygardos teismo pirmininko Alberto Milinio įsūnio Vaido Milinio šmeižto ir nužudymo bylose.
Į šį teismo posėdį buvo kviesti keturi liudininkai: V. Keršis, pirmoji A. Ūso žmona Ariana Ūsienė, prokurorė Genovaitė Ročienė ir Kauno policijos tyrėja Rasa Kairienė, išdavusi pažymą, kuria remdamasis D. Kedys atėmė dukrą iš buvusios sugyventinės.
Dėl šios pažymos išdavimo ji yra teisiama Panevėžio teisme, tačiau į teismo posėdžius dėl ligos neatvyksta. Buvusios tyrėjos ketvirtadienį neišvydo ir A. Ūso bylos proceso dalyviai. Kaip teismui paaiškino valstybinį kaltinimą šioje byloje palaikantis prokuroras Egidijus Motiejūnas, R. Kairienė paaiškino, kad jai pakilo spaudimas, jos vyras išvykęs, todėl ji nenori rizikuoti vykdama iš Kauno į Vilnių.
R. Kairienė bus kviečiama į kitą teismo posėdį.
Pirmasis ketvirtadienį buvo apklaustas V. Keršis. Liudininkas teigė, kad A. Ūso nepažinojo, tačiau ne kartą bendravo su mažamete L. Stankūnaitės dukra. „Ji buvo veikiama, daroma įtaka, jai nuolat buvo pasakojama apie „pimpalus“, - sakė V. Keršis.
Nors tuo metu Neringos Venckienės namus saugojo Kriminalinės policijos biuro pareigūnai, tačiau šie jam nebūdavo kliūtis patekti į tuomet Kauno apygardos teismo teisėjos namus. Pasak V. Keršio, dažniausiai per tokius susitikimus N. Venckienė jiems nurodydavo, ką reikia sekti. Liudininko teigimu, šeimos nurodymu nuolat buvo sekamas ir A. Ūsas.
„Žinau, kad prie A. Ūso namų buvo važiuojama ir stovima. Per laidotuves Audronė Skučienė siuntė žmones į laidojimo salę, po to N. Venckienei buvo perduota telefonu filmuota vaizdo medžiaga“, - kalbėjo V. Keršis.
Pasak V. Keršio, Venckų giminių ir kaimynų liudijimai, kad mergaitė bijo vyrų, yra visiška nesąmonė. Vaikas nuolat žaisdavo su suaugusiais vyrais ir nerodė jokios baimės. Jis pats su ja taip pat žaisdavo.
Daug mergaitė bendraudavo su kaimyne Olga Girdauskiene, kuri nuolat mergaitę versdavo pasakoti apie „pimpalus“ ir „sysalus“, ir visą tai filmuodavo savo mobiliuoju telefonu. Tai matė ir daugiau Klonio gatvėje buvusių žmonių.
V. Keršis pasakojo, kad kartą jis matė, kaip O. Girdauskienė su mergaite sėdėjo N. Venckienės namų virtuvėje sau ant galvų užsimetusios striukę. „Jos kažką šnibždėdavosi, bet negirdėjau apie ką“, - liudijo V. Keršis.
Liudininkas sakė, kad jo nuomonė apie tą šeimą pasikeitė prasidėjus V. Milinio byloms. „Anksčiau mes tikėjome ta šeima, norėjome jiems padėti, galvojome, kad pedofilija tikrai buvo“, - liudijo V. Keršis.
Buvusiai Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokurorei G. Ročienei pirmajai teko susidurti su vadinamąja pedofilijos byla. Ji du kartus apklausė mergaitę, pareiškė įtarimus A. Ūsui dėl vaiko tvirkinimo.
„Antrosios mergaitės apklausos reikėjo, nes iš D. Kedžio buvo gautas pareiškimas dėl vaiko seksualinio prievartavimo. Faktų apie tai nebuvo, tik jo žodžiai, todėl reikėjo įsitikinti, ar jie pagrįsti“, - kalbėjo G. Ročienė.
Pasak buvusios prokurorės, kadangi vaikas buvo mažas, ji nusprendė kuo operatyviau daryti ekspertizes: „Vaikas auga, atmintis blogėja.“
Paskambinus į ekspertinę įstaigą Vilniuje, prokurorei specialistai patarė, jog būtų labai gerai, kad vaikas pabūtų neutralioje aplinkoje. Tokia įstaiga yra viena - Vaiko raidos centras sostinėje.
Iškart po Naujųjų metų šventės, 2009 metų sausį, prokurorė nusprendė pasikviesti D. Kedį į apklausą ir pasiūlyti jam šį variantą. Tačiau D. Kedžio jai rasti nepavyko nei nurodytais telefonais, nei namuose.
„Žinojau, kad jam atstovauja advokatas Aidas Venckus, paskambinau jam, jis pasakė, kad nebėra D. Kedžio gynėjas, ir prašė daugiau jam neskambinti“, - pasakojo liudininkė.
Sausio 12 d. jai vis dėlto pavyko išsikviesti D. Kedį į apklausą. „Atvyko labai arogantiškai nusiteikęs, iškart priešiškas dėl kažkokių priežasčių. Jis susinervino, kai išgirdo apie Vaiko raidos centrą, kažkam puolė skambinti, o po to pasakė, kad nieko jis nepasirašys ir jokių parodymų man neduos“, - kalbėjo G. Ročienė.
Po to su D. Kedžiu apie Vaiko raidos centrą buvo kalbėta dar ne kartą, tačiau iš jo prokurorė nesulaukė jokio pritarimo, jokio palaikymo. „Kaip man tada pasirodė, jis bandė daryti viską priešingai. Po pasiūlymo dėl Vaiko raidos centro pasipylė lavina skundų, per dieną po keturis-penkis, vėliau jis bandė mane nušalinti nuo bylos tyrimo, bet priežasties tam nebuvo“, - sakė liudininkė.
Vėliau buvo nutarta, kad mergaitę Vaiko raidos centre reikėtų patalpinti bent parai. D. Kedys į šį pokalbį atėjo su pussesere, advokate Sonata Žukauskiene. Ši pusbroliui patarė tam nesipriešinti. Buvo sutarta su Vaiko raidos centru, kad mergaitė bus atvežta, tačiau ir vėl to padaryti nepavyko dėl D. Kedžio kaltės. "Paskambinau jam ryte, jis pareiškė, kad miega, kad jis dėl nieko nesitarė, liepė netrukdyti. Pamačiau, kad turiu reikalą su neeiline asmenybe, pradėjau fiksuoti jo išsišokimus", - liudijo buvusi prokurorė.
Nepavykus susitarti dėl Vaiko raidos centro, D. Kedžiui buvo pasiūlyta dukrą nuvežti į Vilnių, kur su ja pabendrautų vaikų psichologas - ekspertas. Mergaitės tėvas sutiko, tačiau sutartu laiku dukters neveždavo, tai jis susirgdavo, tai skundus pateikdavo.
„Galų gale buvo suderinta data balandžio 26 d., aš jiems pasiūliau net prokuratūros transportą, bet jie nesutiko, sakė, kad važiuos atskirai. Kai atvažiavome į Vilnių, jie jau laukė. Nuėjome pas ekspertus, nunešiau bylą. Man išeinant iš kabineto, į jį įėjo mergaitė.
Buvau labai nustebusi, kai jos pirmi žodžiai, dar tarpdury, buvo: „Mane laižė Ūsas“, - pasakojo G. Ročienė.
Anot jos, per 12 metų darbo prokuratūroje ji nėra susidūrusi su tokiu nukentėjusiuoju, kuris taip elgėsi ir taip trukdė tyrimui. Į apklausas kviečiamas A. Ūsas iškart pasirodydavo prokurorės kabinete, o D. Kedys tik nuolat rašė skundus.
G. Ročienė sakė, kad jai dar sausio mėnesį buvo kilusi mintis, jog D. Kedžiui reikia psichiatrinės ekspertizės, apie tai ji net buvo pasakiusi pačiam D. Kedžiui.
Atlikti ginekologinę ekspertizę mergaitei ji nematė pagrindo, nes iškart nebuvo kalbos apie prievartavimą, kalbėta tik apie laižymą. Kaltinimai dėl seksualinės prievartos atsirado tik daug vėliau, nuo bylos tyrimo pradžios (2008 metų lapkričio 30 d.) praėjus pusmečiui.
Anot G. Ročienės, ji D. Kedžio ne kartą klaususi, ar neturi filmuotos medžiagos. Šis neigdavo tokią turįs. Apie filmuotą medžiagą per apklausą prasitarė jo sesuo N. Venckienė, tačiau paprašyta šią medžiagą pateikti, atšovė, kad viskas bus pateikta tik Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.
Bylą G. Ročienė turėjo iki 2009 metų birželio. Vėliau ji perduota tirti Kauno apygardos prokuratūrai.
Pirmoji A. Ūso žmona A. Ūsienė su vyru pragyveno 13 metų. Pora oficialiai išsiskyrė 2009 metais, tačiau kartu negyveno nuo 2007 m.
Išsiskyrus jų santykiai liko draugiški, buvęs vyras nuolat bendraudavo su savo dviem vaikais. „Nemačiau jokio jo pomėgio vaikams, neturėjo jis ir jokių dėmių ant lytinio organo, kaip čia kalbama. Nebuvo nei randų, nei dėmių“, - sakė A. Ūsienė.
Kitas teismo posėdis įvyks po savaitės, spalio 11 dieną.
